Kai du menininkai, sutuoktiniai, nutaria savo darbų parodą rengti drauge, visuomet, be jokios
ironijos, pagalvoji – kokie drąsūs. Bebaimis noras būti vienoje erdvėje ir laike yra ypatinga
nuostata ir tampa jų kūrybinio credo esme – tarsi teigiama, mes kartu, bet tai tik brandus
dviejų asmenybių apsisprendimas, o kūryba „gyvena“ skirtingus „gyvenimus“.

Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai
nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei
tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį
vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. Irmina Dūdėnienė išdavė paslaptį, kad esu pirmoji
įkėlusi koją į jo studiją, namuose, jaukiame Antakalnyje. Menininkas yra dalyvavęs 2012 m.
ŠMC rengtoje tapybos parodoje, simboliniu pavadinimu „Kaip aš čia patekau“. Po to sekė ilga,
ilga pauzė…

Pamačiusi Remigijaus Dūdėno darbus studijoje, labai aiškiai supratau, kad menininkas vieną
dieną turėjo praskleisti savo kūrybos „uždangą“ – tokia gaivališka, besiveržiančių formų ir
pavidalų įvairove, spalvinga, tikrąja žodžio prasme, netelpanti rėmuose, tapyba tiesiog ištrūko
iš privačios erdvės. Juk negalėjo taip lengvai būti pamirštos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje
gautos V. Kisarausko pamokos ir norai įstoti į VDI (Valstybinis dailės institutas) tapybos
fakultetą. Teko pasirinkti architektūrą, nes aplinkybės susiklostė nepalankiai, kažkam
pasirodė, kad Remis yra „tinkamesnis“ kitai meno sričiai. Tačiau troškimai niekur nedingsta,
jie brandinami iki tam tikro laiko, o paskui prasiveržia, nugalėdami išorinį ir vidinį
pasipriešinimą į paviršių.

Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema,
iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji
vystoma ir interpretuojama. Didžiuliai drobės paviršiai tarsi teptuko nevaldoma jėga,
gaivališkai, ryškiu koloritu „užpildo“ juos, kuria užburiantį ritmą, Spalvos pliūpsniai, energingi
potėpiai kaip viesulas įsiveržia ir teškia dažą ant drobės. Tai kelia nuostabą, nes, kai kalbiesi
su menininku, stebina jo tarsi budistų vienuolio, ramybė ir santūrumas. Taigi, Remigijui
Dūdėnui tapyba – būdas mąstyti kitaip, pamiršti griežtas architektūrines formas, disciplinuotą
vaizdą, išlaisvinti vaizduotę ir savo improvizacijos dovaną kaip palaimą.

Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko
darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji
pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia…

Irmina Dūdėnienė gimė Plungėje, bet su Remigijumi pažįstami dar nuo M. K. Čiurlionio menų
gimnazijos suolo, tad judviejų ryšys užgrūdintas laiko ir kasdieniais šeimos rūpesčiais. Irminą
Dūdėnienę pavadinčiau universalia menininke, ji lieja akvareles, iliustruoja vaikų literatūros
knygas, kuria keramikos objektus. Pati menininkė prisipažįsta – „man lengvai sekėsi valdyti
liniją, nes dar menų mokykloje patiko grafika, tapyba, mokiausi skulptūros. Tad studijuoti
pasirinkau specialybę, kur visų menų sintezė – forma, linija, spalva – keramiką.“
​
Paklausta kaip gimė idėja surengti parodą, ji kukliai prisipažino, kad jai svarbu buvo ne tiek jos
kūriniai, kiek vyro, Remigijaus kūryba, apie kurios egzistavimą žino tik pačių artimiausių
draugų ratas… Klausantis menininkės, man iškilo pakeleivių vaizdinys, kai du žmonės eina
petys į petį, brandžią vasarą rugiais išplaukusiais laukais – gyvenimo keliu…

                                                                                               
                                                                                               Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė

​Augalijos idealizavimas – mane visada domino augalai, nors esu “asfalto vaikas”.
Seniai seniai, kai atsirado galimybė bendrauti su užsieniečiais, paklausiau vieno: “kas
labiausiai patiko Lietuvoje”? Atsakymas buvo – “pievos”.
Spalvų tekstūrų visovė - visada patiko pievų kintantis tapybiškumas, kai atėjus į tą
pačią pievą, ji būna vis kitokia. Gamta performina – augalijos paklotė “juda”
nepastebimai, nors pastebi – kažkas kitaip. Tiesmukai kartoti jų grožį nematau prasmės,
nors motyvas tinkantis impresionistiniam metodui.
Pievos – unikalus, vertingas reiškinys - pievotyrininkė Marija Natkevičaitė
Ivanauskienė (1905-1996) ištyrė nemažai pievų žemėvaizdžių, daugiausia lankų tipų,
aplenkusių gausa net Volgos lankas. Jos pasiūlyta sąvoka - “augalinis rūbas” - bet kurio
žemės ploto augalų rūšių ir bendrijų visetas (nuo 1980 m.), angl. “vegetational cover”,
vok. “pflanzendecke”, pranc. “tapis vegétál” ar “manteau vegétál”, rus. “rastitelnij
pokrov” - lietuviškas atitikmuo. Mokslininkė apibūdino pievą: “ne tik kaip ypatingą
gamtinę sistemą, bet ir kaip istorinį – kultūrinį mūsų krašto aplinkos reiškinį, kurio
ekologiniai tyrimai turėtų padėti suderinti tarpusavyje du ganėtinai prieštaringus dalykus –
gauti ūkinės naudos ir išsaugoti ateities kartoms nepažeistą istorinę šių bendrijų sanklodą ir
nepakartojamą estetinį vaizdą”.
Pilnagyvenimiškumas, sugyvenimas – tiesą sakant augalijos ir gyvūnijos
egzistavimas atrodo prasmingesnis, daugiau bendrabūviškas, todėl žmogiškosios temos
nuo mano kūrybos nutolo.
Išlikimas, ištvermingumas, aistra gyvuoti, savaiminukai, atgrasumas - vaikštant
pėsčiomis po miestą, stebint, atkreipiau dėmesį į augalus, žaliuojančius mūro, asfalto ir
betono plyšiuose. Žavi augalų ištvermė: kalkinguose mūruose įsikibę berželiai, vadinamos
piktžolės tarp trinkelių, asfalto plyšiuose, išgyvena atšiauriomis sąlygomis. Būdama
miestiete ir “badaudama” gamtos, daug labiau vertinu laukinę augaliją, kuri provincijos
žmonėms tėra tik kenkėjos piktžolės.
Evoliuciniai protėviai augalai – informacijos nešėjai – įdomu, jog augalų
genetinis kodas sudėtingesnis negu žmogaus, jų evoliucijos kelias daug ilgesnis, gal jie jau
buvo žmonėmis?
Bioįvairovė, simbiotinė draugytė, paslaptis – graži ar neįspūdinga augalų išvaizda
tėra tik “rėmas-struktūra”, kuriam vešėti neužtenka tik sėklos (genetinio branduolio) ir
žemės, - daug ką lemia bakterijos, grybai ir begalinė vabzdžių bendrija. Nepastebime, kaip
augalai juda ir kaip “verda” ypatingi procesai po žeme, “dirba” vabalija. Nuostabu, kad
drugeliai ir bitės mato platesnį spalvų spektrą, jie mato tiek pat kaip žmonės ir daugiau –
UV spindulių ruože. Todėl atsirado tamsoje ir šviesoje tinkamos žiūrėti drobės –
bandymas atkartoti vabzdžių regą, prisiliesti prie augalų ir vazdžių slaptos gyvenimo
pusės.
Išmestų medžiagų perkūrimas – surasta išmesta sintetinė drobė ir dieninės ažūrinės
užuolaidos, panaudoti rėmai tapo inspiracija “bobutės žolynų pasakoms”, kuriose paslėpta
asmenybės virsmų simbolika ir kasdienybės magija.
Pasaulio kilmės idėja – oktaedro panaudojimas kaip gyvybės medžio – gyvybės
gėlės viduramžių slaptai simbolikai (kurios grafinis vaizdavimas dabartyje panašus į
lastelės dalinimosi schemą) įvaizdinti. Pasak mitologijos pasaulis buvo oktaedras, o kai
buvo įsuktas – tapo sfera, viskas atgijo.
Sėkla, kaip suspausta idėja – besiruošiant parodai, sužinojau apie paskelbtus
Eugenijos Šimkūnaitės (1920-1996) žiniuonės, žolininkės, gyduolės, tradicijų saugotojos
2020 metus. Perimdama tradiciją, ji puoselėjo augalų medicinos kultūrą, rinko ir užrašė
sakmes, gyvatininkų užkalbėjimus, deja daug paslapčių iškeliavo su ja į dausas. Jos
gyvenimo istorija praplėtė mano kūrybos lauką.

Grėsmė išnykti, nususti – pievų gausumas ir unikalumas sparčiai nyksta, pasaulis
praradęs nors menkiausią jos gyvuolį, virsta vis skurdesne dykra. Išnykusios lietuviškos
kultūros – linai, ropės kažkada buvo prijaukinti pievų augalai.
Lėtumo kokybė, drėgmė – augalų įvairovė, atsiskyrimas tyloje, įsiklausymas,
įsistebeilijimas, lėtas gyvenimo būdas jau seniai esąs gamtoje. Manau, žmogaus subuvimas
su gamtine aplinka sukuria stiprų kūrybinį lauką.
Pigmentų ekologija versus estetikos laisvė – kyla mintys apie dažų, drobių,
popieriaus ekologiją – ar būtina rinktis ryškius sintetinius pigmentus, akrilą ar naudoti
seniai atrastus augalinius, mineralinius pigmentus, ar pvz.: sukurtus Daniel Smith
pusbrangių akmenų pigmentų akvarelinių dažus? Ekologija tarp dailininko kūrybos
poreikių ir gamtos išsaugojimo labai sunkiai pasiekiama.

Daug metų žaviuosi gyvu tvariniu ir stebuklu – PIEVA – mano kūrinių įkvėpėja.
Ir kartais labai gĕra pačiai tiesiog būti pieva.

​Antradienį, liepos 7 d., 17 val. kviečiame į Saulės Urbanavičiūtės parodos TVERMĖS PIEVA atidarymą.
Tai kolekcija sudėta iš akvarelės, tapybos ir koliažų. Menininkė pasitelkdama herojus - augalus, žvelgia į išlikimo ir išsaugojimo aspektus per miestietės, pasakų ir vabzdžių žiūros taškus.
Paroda veiks liepos 3 - 30 d.
Lauksime apsilankant!