2021 m. rugsėjo 3 d., penktadienį, 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma menininkės Aušros Kleizaitės kūrinių paroda, kviečianti lankytojus pasinerti į fantasmagorišką Karalių, Dievų, Ožių ir Vaiduoklių, arba Demonų pasaulį.

Menininkės sukurtoje aplinkoje aiškiai matomas jos kūrybinių ieškojimų procesas, apjungiami skirtingi raiškos būdai: piešiniai ir tekstilė. Parodoje eksponuojami keli darbų ciklai pristatomi kaip vientisa instaliacija, kuri veda per autorės aplinkos ir savęs stebėjimo bei pažinimo rezultatus. Autorė savo darbuose kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, dieviškąjį ir demoniškąjį būties aspektus, žmogaus gyvuliškumą bei gyvūno žmogiškumą.
Menininkės darbai įtraukia į savitą vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, kuriame persipina gyvūnijos ir žmonijos formos, kviesdamos pažvelgti giliau – galbūt kiekviename iš mūsų tūno karališkas išdidumas, ožio užsispyrimas ar demoniškos mintys ir impulsai? Kiekvienas esame gamtos sutvėrimas, nesvarbu žmogus ar gyvūnas, o juk gamta mėgsta krėsti išdaigas.

A. Kleizaitė pasakoja, jog parodos idėja gimė po netikėto susidūrimo su gyvūnu, kuris ją tiesiog sužavėjo:

„Sėdėjau ant laiptų ir žiūrėjau į upę, ir tada prie manęs priėjo ožys, įspūdingo dydžio, karališko stoto, su didžiuliais ragais ir savo įspūdingu kvapu, kurį jaučiu iki dabar. Tas ožys turėjo vaikščiojimo sutrikimų, jo priekinės kojos sulenktos taip, kad visada eina ant kelių, keliais šliaužia. Nežinau, gal trauma, gal liga, bet tai nesukėlė jokio noro jo gailėtis, o veikiau – begalinį susižavėjimą. Jis spinduliavo karališku išdidumu. Tai mane tiesiog apkerėjo. Likau sėdėti ant tų laiptų ir likusią dalį dienos stebėjau jį. Po to taip praleidau turbūt dar dešimt, o gal ir keturiolika dienų, stebint ožius ir juos piešiant. Aš net nelabai daug kalbėjausi su žmonėmis visą tą laiką. Stebėjau, kaip jie juda, bendrauja, kokie jų charakteriai, kokie kūnai, koks būna balsas, kailis, kanopos, ragai, akys, žvilgsnis, elgesys... Tą darau iki dabar, stebiu ir piešiu ožius, ožkas ir ožiukus. Sunku pasakyti, dabar panašu, kad ši serija neišsemiama, tad kol kas tęsiu ir panašu, kad dar kelerius metus tęsiu tolyn ir gilyn.“

A. Kleizaitė atvirai ir nuoširdžiai su lankytojais dalinasi savo kūrybinių ieškojimų kelione, dvasiniu augimu ir kitimu, parodoje sukurdama savitą pasakojimą. Menininkės darbuose asmeninės kelionės motyvas pasireiškia linijiniu piešiniu. Kiekvienas autorės sukurtas darbas – tai ne tik rankos lavinimas siekiant papasakoti ant popieriaus kuriamo personažo istoriją, bet, tuo pačiu, užkoduota viską jungianti ir nenutrūkstanti gyvenimo gija – kvėpavimas. Tai nuolatinis tekėjimas ir kaita iš pilno į tuščią (iškvėpimas) ir iš tuščio į pilną (įkvėpimas), jungianti skirtingas energijas ir pasaulius. Linija, kuri prasideda iš taško kažkur anapus (už popieriaus lapo ribų), ir tęsiasi ten, kur mes matome ir suvokiame jau šiapus (popieriaus lapo rėmuose), ir vėl išnykstanti į nežinią (peršokanti nuo popieriaus lapo ant sienos). Šis rankos judesys ir linijos šokis – tai nenutrūkstantis procesas, pasakojantis nesibaigiančią istoriją apie Karalius, Dievus, Ožius ir Vaiduoklius, arba Demonus. Keturios istorijos dalys, kaip keturios pasaulio pusės ar keturi metų laikai, kurie seka gamtos diktuojamą cikliškumą. Besisukantis gyvenimo ratas, procesų kaita ir iš jų kylantys išgyvenimai – tai pagrindinis A. Kleizaitės įkvėpimas.

Aušros Kleizaitės paroda „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol.I” Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje veiks iki rugsėjo 23 dienos.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
​
Parodos lankymas galimas su apsaugine veido kauke arba Galimybių pasu. Parodos lankymas – nemokamas.

2021 m. liepos 14 d., trečiadienį, 18.00 val. duris atveria Vido Drėgvos piešinių ir Daliaus Drėgvos koliažų ir mažosios plastikos kūrinių paroda „Kartu“.

Paroda „Kartu“ skirta Vido Drėgvos sūnaus Daliaus (1989-2019) atminimui. Pavadinimas sukuria priešpriešą – buvimas kartu tampa neįmanomu, tad sukuriamas žodžių žaismas, nurodantis apkartusį būvį. Buvimas kartú virsta į kar̃tų buvimą.

Dalius Drėgva 2018 m. baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, projektuose ir surengė kelias personalines parodas. Buvo visuotinės iniciatyvos, skirtos Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos IV biusto sukūrimui vienas iš iniciatorių ir istorinės reikšmės biusto autorius.

Dalius Drėgva: „Skulptūra man yra artimiausia meninės saviraiškos forma. Skulptūros ar skulptūrinio objekto santykis su erdve, medžiagų įvairovė, plastinių sprendimų galimybės labiausiai tinka perteikti mano idėjas. Kūryboje dažniausiai naudoju klasikines, tvarias ir ilgaamžes medžiagas – metalą, akmenį, medį. Kūryba man yra stiprių vidinių emocijų išraiška. Nemalonus prisiminimas asimiliuojasi su aplinka ir virsta kūriniu. Mano kūriniai – tai nuorodos, ženklai apie mano emocinio disbalanso perteklių, ryšys tarp pasąmonės vaizdinio ir psichologijos, pasąmonės vaizdiniai, sukeliantys ir/ar primenantys tam tikras emocijas, būsenas, vietas. Buvimas su savimi, nuošaliau ar visai atsiskyrus nuo žmonių leidžia man pasinerti į savo minčių gylį. Priešingai, nei daugeliui žmonių, atsiskyrimas man nesukelia asociacijų su vienatve. Atsiskyrimo metu aiškiau pradedu matyti tai, kas vyksta mano mintyse ir galiu priartėti prie pasąmonės.“

Vidas Drėgva gimė 1954 m. Vilniuje. 1980 m. baigė studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute. Po studijų dirbo kino teatro dailininku – kūrė kino afišas, plakatus. Iki šiol aktyviai dalyvauja parodose ir tarptautiniuose pleneruose. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklauso „Slaptajai piešiančiųjų draugijai“. Nuo 2017 m. – Lenkijos dailininkų sąjungos narys. Tapo peizažus, portretus, aktus laikantis klasikinės mokyklos tapybos/piešimo tradicijų.

Vidas Drėgva: „Piešinį priimu kaip būtiną menininko profesionalumo įvaizdį, jo tobulumo rodiklį – be kompromiso, be maskuočių – dorai brūkštelėta linija popieriuje rodo, ką gebi, o ko – ne. Aktas (apnuoginta natūra) – savotiška žmogaus asmeninė išpažintis tiek kūrėjui, tiek vaizduojamajam. Svarbu išskirti dominantę – kūnas ar dvasinė būsena – čia viskas labai trapu. Gali pakilti iki nuogumo arba nukristi iki nuogybės.“

Vido Drėgvos ir Daliaus Drėgvos piešinių ir skulptūrų paroda „Kartu“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki rugpjūčio 3 d.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia visų sričių menininkus, parodų kuratorius, projektų vadovus teikti paraiškas 2022 m. parodų (projektų) rengimui Šv. Jono gatvės galerijos pagrindinėse salėse ir požemiuose.

Paraiškos ir jų priedai priimami iki 2021 m. rugpjūčio 20 d. siunčiant el. paštu info@svjonogatvesgalerija.lt

Teikiant paraišką reikia užpildyti paraiškos formą, pridėti parodos / projekto aprašymą (ne daugiau kaip 1 lapas), menininko / kuratoriaus kūrybinės veiklos aprašą bei siūlomos parodos vaizdinę medžiagą (kūrinių nuotraukos, eskizai, vizualizacijos, brėžiniai ir kt.). Paraiškos be siūlomos būsimos parodos / projekto vizualinės medžiagos nebus svarstomos.

PRIMENAME, kad teisę rengti parodą ar projektą LDS galerijose turi tik pilnai savo narystę apmokėję dailininkai, taip pat iš anksčiau įsiskolinimų neturintys nariai. Tinkamai pateiktos paraiškos bus vertinamos LDS parodų komitete, svarstomos LDS Tarybos meno ir parodų komitete, tvirtinamos LDS Taryboje. Apie vertinimo rezultatus VISUS paraiškovus asmeniškai informuos galerijų darbuotojai.

Fiziniai ir juridiniai asmenys, nepriklausantys LDS turi sumokėti nustatyto ar derybų būdu šalių sutarimu nuspręsto dydžio parodos rengimo paketo paslaugų kainą, nebent LDS Taryba posėdžio metu nuspręstų kitaip.

Paraiškos, pateiktos ne nurodytais būdais ar neregistruotos LDS būstinėje/skyriuje nebus svarstomos. Paraiškos be siūlomos parodos/projekto vizualinės medžiagos taip pat nebus svarstomos.
 
Projektų ir parodų vertinimo kriterijai:
1. Projekto atitiktis LDS MKO misijai ir strategijai (galite susipažinti čia: http://www.ldsajunga.lt/Dokumentai );
2. Aukšta parodos / projekto meninė ir kultūrinė vertė;
3. Parodos / projekto idėja pagrįsta ir argumentuota, originali ir aktuali;
4. Projektą / parodą vykdo ar jame dalyvauja srities profesionalai (menininkai, kuratoriai, kiti komandos nariai);
5. Ankstesnės menininko ir / ar kuratoriaus kūrybinės veiklos rezultatai.
 
Prioritetai teikiami šiems projektams ir parodoms:
1. Tęstiniams projektams;
2. Tarptautiniams projektams (tarptautinių mainų programoms);
3. Projektams, skatinantiems jaunųjų menininkų kūrybą (grupinėms jaunųjų menininkų parodoms ir projektams);
4. Konceptualioms kuratorinėms parodoms, įvairiems kultūros tyrimams;
5. Jubiliejinėms parodoms (nuo 70 m., tačiau vertinami ir kiti kriterijai);
6. Kitų fondų, Europos sąjungos finansuojamiems projektams;
7. Kruopščiai ir atsakingai pateiktoms paraiškoms, kai išryškintas ir aiškus parodos turinys, numatytos papildomos projekto veiklos, kai paroda turi išplėtotas sklaidos galimybes.  
​
Paraiškos ir jų priedai priimami iki 2021 m. rugpjūčio 20 d.

2021 m. birželio 16 d., trečiadienį atveriama Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“.
Dailėtyrininkė Violeta Jasevičiūtė: „Šv. Jono gatvės galerijos parodoje laikrodžio rodyklės garsą imituojančiu pavadinimu – „TIK TAK“ – rodomi pastarųjų dešimties metų skulptorės Astos Vasiliauskaitės kūriniai. Lietuvoje skulptoriaus profesiją pasirenka vos kelios moterys ir dar mažiau jų atlaiko konkurencinę įtampą šioje nepaprastos jėgos ir atkaklumo reikalaujančioje meno srityje. Todėl norėtųsi prisiminti seną Konfucijaus išmintį: „Žmogus, judinantis didelį kalną, pradeda nuo mažų akmenų“.

Apie autorę:
Skulptorė Asta VASILIAUSKAITĖ gimė 1961 m. Kaliningrade. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo 1990 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis dailės muziejus ir Karaliaučiaus katedros muziejus. 1996 m. ji pelnė tarptautinės skulptūros kvadrienalės Rygoje diplomą, o 2007 m. apdovanota Miko J. Šileikio pirmąja premija Lietuvos dailės muziejuje surengtoje parodoje „Lietuvos laikas“. Kūryboje ženklios kelios sritys – mažoji skulptūrinė plastika, monumentalioji skulptūra ir medaliai. Naudojamos medžiagos ir technikos – natūralus akmuo, medis, atliejos bronzoje.“

Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki liepos 7 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

2021 m. gegužės 21 d., penktadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje atveriama jubiliejinė Tamaros Janovos (g. 1941) skulptūrų paroda „Retrospektyva“.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė: „Tamara Janova – viena iš nedaugelio moterų skulptorių, visą savo sąmoningą kūrybinį gyvenimą ištikimai paskyrusi skulptūros formoms analizuoti ir tverti. Daugiau kaip keturiasdešimt metų Tamaros estetinės nuostatos, neišpasakyta empatija aplinkos emocijoms, dramoms įsikūnijo į itin gausią bronzos, akmens, medžio, šamoto skulptūrų kolekciją.

Šiai trapiai moteriai nėra neįdomių temų, svetimų emocijų, jos nesustabdo nei fiziškai sunkus kūrybos procesas, nes svarbiausia, neišvengiama jos misija – regėti mus supantį pasaulį ir „ištraukti“ savo regėjimus, vizijas, emocijas į dienos šviesą̨. Pasiekti, kad mintis, personažas ar emocija iš abstrakčios idėjos kiauto išsiveržtų į realų̨ pasaulį trimačiais pavidalais, monumentaliomis ar kamerinėmis formomis.

Menininkės temų diapazonas – platus, ji „kalba“ universalia, apibendrintų formų ir kiekvienam aiškiai suvokiamų emocijų, jausmų, potyrių kalba. Nuo pat jaunystės Tamara buvo tarsi apdovanota tiesiog vitališka, intuityvia formos, plastikos pajauta – argi kitaip būtų išdrįsusi pasukti tokiu, atrodo, tik vyrams pakeliamu, skulptoriaus keliu?
 
Autorės kūrybą vertina muziejai, kolekcininkai, jos darbų gausu Lietuvos ir užsienio šalių̨ kolekcijose, o dirbtuvės šalia romantiškosios Vilnelės neaplenkia ir paprasti gerbėjai, norintys savo namus sušildyti meile, šiluma, nuoširdžiais jausmais bei išgyvenimais spinduliuojančiomis Tamaros Janovos skulptūromis.”

Tamaros Janovos skulptūrų paroda „Retrospektyva“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki birželio 11 d.

Parodos rengėjai dėkoja Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Kauno IX forto muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Lietuvos dailininkų sąjungos dailės fondui, sutikusiems paskolinti savo kolekcijose saugomus kūrinius. O taip pat – žurnalistei Violetai Beconienei už suteiktą galimybę parodyti filmą apie Tamarą Janovą (rež. Andrius Beconis).

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Šv. Jono gatvės galerija kviečia menininkus teikti paraiškas parodoms/projektams autentiškuose XVI a. gotikiniuose požemiuose, esančiuose po galerija.

218 kv. m. erdvių laukia būti užpildytos instaliacijomis, kūriniais, idėjomis.

Paraiškas siųskite iki š. m. birželio 5 d.

Paraiškos forma: https://docs.google.com/.../1FAIpQLScjsIA1PnN.../viewform...

Kontaktinis el. pašto adresas: info@svjonogatvesgalerija.lt

Anksčiau požemiuose vykdyti projektai: http://www.svjonogatvesgalerija.lt/po382emiuose.html
​
Su atrinktais kandidatais susisieksime iki birželio 15 d.

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienį pradeda veikti dailininkės Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“.
 
Parodoje eksponuojami autorės kelerių pastarųjų metų kūriniai, daugiausia marinistinės tematikos peizažai, kupini tylos estetikos ir introspektyvaus žvilgsnio į žmogų bei gamtą.
 
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė: „Ta pati jūra. Kita diena. Jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik jūrą. Ji kartais pati pasikviečia mane iš už 300 kilometrų. Viską metu ir važiuoju pasimatyti. Žiūriu į ją ir jaučiu, kad abi vėl pasikeitėm...“.
Pasak dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės, menininkės tapybos vaizdo sandara – ypatinga, kurianti poetišką atmosferą: „Anokia paslaptis, kad akimis vertindami paveikslą, bandome įminti jo traukos priežastį. Keli paprasti elementai – kranto rėžis, vandens plotas, atskiriantis dangaus intarpą – tampa kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės pojūčio metaforomis. Jos darbų nepavadinsi gamtovaizdžiais, tai sielos peizažai, pasakojimai apie būsenas ir jausenas.
Horizonto linija dalina drobę tai į kelias dalis, tai pusiau; ją pakeldama ar nuleisdama, dailininkė kuria aiškią, „nesugriaunamą“ paveikslo sandarą. Išskirtinis jos stiliaus bruožas – magiškasis realizmas, tapyba „apie gyvą gamtą, kai ne mes, o ji stebi mus, gal apie vienatvę, kai ne gyveni, o tik stebi gyvenančius, gal apie laukimą, kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs“.
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė gimė 1959 m. Kaune. 1984 m. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigė keramikos specialybę. Aktyviai dalyvauja parodose, simpoziumuose, pleneruose. Nuo 1992 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrybinei išraiškai naudoja aliejų, drobę, šamotinį molį, popierių, anglį. „Ta pati jūra. Kita diena“ – šešiolikta autorės personalinė paroda. Šiuo metu dailininkė gyvena ir kuria Vilniuje.
 
Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki gegužės 18 d.
 
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

                                      Aš eisiu pirmyn į gamtą.
                                      Ne analizuoti jos struktūros ar anatomijos,
                                      bet paliesti plačiosios padangės išminties.
                                      Ji yra kiekviename lapelyje.
                                      Aš ateinu į savo pradžią.
                                                                          Algimantas Švėgžda
 
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienį, atveriama Algimanto Švėgždos (1941-1996) grafikos ir akvarelės kūrinių paroda „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“, skirta 80-osioms menininko gimimo metinėms. Parodoje eksponuojami darbai priklauso Lietuvos dailininkų sąjungos dailės kūrinių fondo kolekcijai.
 
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė: „Šįmet minime 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, o jau 25 metai, kai jo nėra tarp mūsų. Nebuvo ir, manau, nebus dosnesnio, labiau mylinčio tėvynę Lietuvą dailininko už Algimantą Švėgždą. Jis padovanojo Lietuvos muziejams geriausius savo kūrinius, o ne tai, kas atliko ir nebuvo kur saugoti, ar nebuvo parduoti, kaip dažniausiai atsitinka mūsų laikais. Šiandien menininko kūriniai rūpestingai saugomi Lietuvos nacionalinio dailės, Vilniaus dailės akademijos, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės, „Aušros“ ir „Alkos“ muziejuose. 
 
1961-1967 metais Algimantas Švėgžda studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute pas Vladą Karatajų, Antaną Gudaitį. 1969-1976 metais Algimantas Švėgžda buvo Jaunųjų dailininkų ir dailėtyrininkų susivienijimo prie Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, vienas iš šio susivienijimo įkūrimo iniciatorių. 1974 metais įstojo į Dailininkų sąjungą, buvo jos valdybos narys, komisijos darbui su jaunaisiais dailininkais ir Tapybos sekcijos biuro narys.
 
Dėl ligos priverstas gyventi Rytų Vokietijoje (nuo 1982 metų gegužės mėnesio), Algimantas Švėgžda visada karštai domėjosi, koks gyvenimas Lietuvoje. Nesaldus buvo tas vėlyvojo kūrybos periodo „vokiškumas“. Reikia nepamiršti, kad tai buvo gyvenimas Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griuvimo, nors ir po to buvo ganėtinai nelengvas ir problemiškas.
 
Po 1983 metų birželio 22 dieną atliktos inkstų transplantacijos operacijos, taupydamas savo gyvybines jėgas, menininkas atsisakė jaunystėje pamėgtų didelių formatų aliejinės tapybos, aistringos pilietinės pozicijos ir kūrė meditatyvius kamerinio, miniatiūrinio formato kūrinius. Tai – išoriškai statiški, bet pulsuojantys vidine galia piešiniai, akvarelės, pastelės, grafika.
 
Parodoje eksponuojami kūriniai „Įpjauta šaknis“, „Nutrupėjusi šakelė“, „Apdrožta šakelė“, „Apdegusi šakelė“, „Dukart nupjautas pagaliukas“, „Perkaltas pagaliukas“, „Ąžuolinis pieštukas“, kaip ir neeksponuoti „Sudūlėjęs medžio gabalėlis“, „Sukabinti pagaliukai“, „Vytelės mazgas“ priklauso 10 akvarelių ciklui „Pagaliukai“, kuris visas saugomas LDS Lietuvos dailės fondo kolekcijoje.
  
Bičiulio Petro Repšio pamokytas, Algimantas Švėgžda grafiką pradėjo kurti 1982 metais. Pradėjo nuo ekslibrisų, natiurmortų su vynuogių, vyšnių šakelėmis, džiovintų baravykų, peizažų. Gulint, pusiau gulomis ar sėdint buvo įmanoma piešti nedidukus darbus, išraižyti nedidelę, į delną telpančią metalo plokštelę. Ligos priremtas menininkas „kovojo“ tokio dydžio meno lauke, kokį galėjo apvaldyti, įveikti. Turime dar ir Stanislovo Kuzmos pavyzdį, kuomet stiprūs fiziniai negalavimai menininkams ne tik trukdė kurti, bet ir sunkino gyvenimą. Bet kurti, gal tai skamba ir patetiškai, buvo tolygu gyventi. Gyvenimas be kūrybos kaip ir neturėjo prasmės: būtent kūrybos procesas, kasdienė meninė veikla leido pajusti, kad dailininkas, nors ir sunkiai, bet dar gyvena. A. Švėgžda – didžiausios pagarbos vertas menininkas už savo titaniškas valios pastangas kurti. Nors ligos prilenktas, bet dvasiškai neįveiktas jis išliko kūrybingas iki paskutinio savo atodūsio“.
 
Algimanto Švėgždos kūrinių paroda „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki gegužės 18 d. Parodos lankymas – nemokamas.
 
Parodos rėmėjai: Lietuvos dailininkų sąjunga, LR Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

2021 m. balandžio 2 d. pradės veikti grupinė paroda „TIK KŪNAS?“, kuruojama menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės.
Parodos menininkai: Valentinas Ajauskas, Ramūnas Danisevičius, Tamara Janova, Evaldas Jansas, Paulius Juška, Andrius Kviliūnas, Nojus Petrauskas, Rimvydas Pupelis, Danielius Rusys, Ieva Skauronė.
Jolita Mieželaitienė: „Parodoje dalyvaujantys menininkai savo kūryboje nuolat pasitelkia žmogaus figūrą, o tiksliau – kūną. Pirmiausia reikėtų padaryti nedidelį ekskursą į meno istoriją ir pridurti, kad pasitelkia ne aktą, bet daugeliu atveju – tiesiog nuogą figūrą. Štai kodėl parodos pavadinime toks riebus klaustukas – akivaizdu, kad šiuolaikiniam menininkui kūnas tėra būdas kalbėti apie savo vidybę, apie tai, kas neduoda ramybės ir veržiasi išorybėn.
Parodoje atsispindi temų ir vizualios raiškos įvairovė. Toli gražu ne visi menininkai galėjo dalyvauti ekspozicijoje fiziškai, bet į ją pakviesti būtent tie, kuriems kūnas kaip vaizdo fenomenas buvo ir yra svarbus arba netgi pagrindinis kūrybos objektas.
Parodoje aiškiai kristalizuojasi tam tikros potemės, kuriose menininko požiūris ypač ryškus, prasiveržiantis su visais savo vidiniais demonais ir nerimastingomis mintimis, kaip ir opozicinės nuostatos – džiaugsmas, formų estetika, švelni ironija.
Paroda „TIK KŪNAS?“ – tai įdomi galimybė patyrinėti ir stebėtis, kiek viena tema gali sukelti skirtingų plastinių sprendimo būdų ir emocinių potyrių – nuo kančios iki džiaugsmo, nuo ironijos iki pagarbos ir meilės žmogiškajam kūnui.“
 
Grupinė paroda „TIK KŪNAS?“ vyks iki balandžio 23 d. Parodos lankymas – nemokamas.
 
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

​
Interviu su parodos kuratore LRT laidoje "Ryto allegro", nuo 11min 55s:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000147658/ryto-allegro-naujojo-amziaus-judejimo-renesansas-influenceriu-eroje-kokie-butini-kulturos-tarybos-pokyciai
 

Kauno keramikų grupės paroda, kurią dėl įvesto karantino gyvai galima apžiūrėti tik šiandien, lapkričio 6 d. Toliau parodą stebėti kviečiame internete - mūsų FB ir Instagram paskyrose.

“Tai yra mano gyvenimas ir tai - vienintelis paaiškinimas, kurio tau reikia”, sako menininkė.
"Augau aplinkoje, menininkų šeimoje, kur kažką darant visada reikėdavo išmanyti procesą. “Tu negali piešti, kol nemoki anatomijos / tu nemoki tapyti - geriau to nedaryti…” Panašūs sakiniai visada sukosi mano galvoje, kad š negaliu kurti, kol nemoku technikos. Šiai dienai suprantu, kad tai yra kūrybinio proceso sustabdymas, nors ir prireikė nemažai laiko nebebijoti savo susikurtų vidinių demonų ir pradėti kurti taip, kaip sako pajautimas, iš vidaus. Šiandien viską, ką darau, darau intuityviai - kas liečia technologinę, atlikimo mediją. Vaizduojami charakteriai yra gimę iš mano aplinkos, pačios manęs, o savitas braižas leidžia vaizduojamus charakterius lengviau atskleisti skirtingose kūrybinėse technologijose.
Nors pagrindinė medija yra skaitmeninė iliustracija, bet parodoje galėsite išvysti, kaip mano kuriami charakteriai atgimsta kituose pavidaluose - keramikoje, tekstilėje, tapyboje ir kt. Šiuos skirtingus darbus jungia ne tik bendras braižas, bet ir bandomos papasakoti asmeninės istorijos, išgyvenimai, kūrybiniai ieškojimai. Kuriu per savo, kaip jaunos (o gal jau nelabai) moters prizmę, supratimą, požiūrį, kuris taip pat yra svarbus mano kūrybos elementas. Kviečiu ne tik apžiūrėti mano sukurtus darbuss, bet ir susipažinti, pasigilinti į mano istorijas, o galbūt ir atrasti dalelę savęs, įkvėpti kūrybos ir aistros kurti ir gyventi.
Susitikime mano pasaulyje."
 
Virtualus turas po Teklės - Ūlos Pužauskaitės parodą: 

Parodos atidarymas spalio 13 d., antradienį, 18.00 val.
​
Menininko Kęstučio Musteikio skulptūros ir piešinių paroda, kurioje taip pat bus eksponuojamos ledo ir ugnies skulptūrų fotografijos.

Paroda veiks: 2020 10 13-31

Šiandien (2020.10.02) prasideda didžiausia meno mugė Lietuvoje - ArtVilnius! Jos metu pristatysime menininkus tapytoją Roką Beržiūną ir skulptorių Liutaurą Griežę. Lauksime jūsų stende 5.47 iki pat sekmadienio vakaro. 

ROKAS BERŽIŪNAS

Rokas  Beržiūnas  yra jaunas, tačiau  jau  gerai  žinomas tapytojas, sulaukiantis gerų  atsiliepimų  iš kolekcininkų ir galeristų. Nuo 2005 aktyviai kuria akrilinės tapybos srityje, surengė virš penkiolikos personalinių parodų, dalyvauja bendrose parodose bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. 

Mokykloje mokęsis skulptūros, o universitete interjero dizaino, galiausiai R. Beržiūnas pasirinko tapybos kelią. Kurdamas abstrakcijas jis mėgina įgyvendinti   jam svarbias   idėjas   ekspresyvia, temperamentinga tapybine kalba, kuri leidžia žiūrovui panirti į gilesnes užkoduotas reikšmes.

IŠSILAVINIMAS

2002-2006 Vilniaus dailės akademija (interjero dizainas, bakalauro laipsnis)
1994-2002 Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla

LIUTAURAS GRIEŽĖ

Menininko Liutauro Griežės darbai dažnai ironiški, derinama agresyvi nūdiena su tradicine Lietuvos kultūra, tautosaka. Naudojamos sunkios ir ilgaamžės klasikinės medžiagos (medis, metalas, akmuo) bei netradicinės (ledas, ugnis). Kuriamos eksterjero ir interjero skulptūros, trimatės kompozicijos. Darbai eksponuojami įvairiose Lietuvos vietovėse ir objektuose. Menininkas dalyvauja kūrybinėse skulptūros, tapybos ir keramikos dirbtuvėse bei meno akcijose. Kai atspindėti sparčiai besikeičiantį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą nebeužtenka vien trimačių formų, pasitelkia video ir kitas raiškos priemones, dirba su televizija ir kinu (kuria dekoracijas).

IŠSILAVINIMAS

1997-2001 Vilniaus dailės akademija (skulptūra, bakalauro laipsnis)
1993-1997 Kauno taikomosios dailės mokykla

Simono Gutausko parodos pavadinimas „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“ taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Turint omenyje, jog Simonas Gutauskas pagal išsilavinimą yra profesionalus vitražistas, nėra nieko nuostabaus, kad šviesos sąvoka jo tapyboje yra pirminė. Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) jis studijavo Monumentalios dailės fakultete, Vitražo studijo studijoje pas prof. Algimantą Stoškų (1925–1998). Anuomet institute sklandė legendos, jog profesorius ne tik moko profesijos paslapčių, bet ir daro įtaką studentų charakteriams, o neretai ir likimams… Tačiau, kad užgrūdina darbui – taip pat tiesa. Tai patvirtina ir solidus Simono Gutausko vitražų, įgyvendintų viešosiose ir privačiose erdvėse sąrašas (autorius yra paskaičiavęs, jog nuo 1990-ųjų, kai baigė studijas daugiau nei 500 kvadratinių metrų plotą pavertė spalvoto stiklo vaizdais), ir ne mažiau įspūdingas parodų, kuriose jis ekspuonuoja tapybos kūrinius, skaičius. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Simono Gutausko tapyboje šviesa tarsi atkeliauja iš vitražų ir yra tas kūrinio dėmuo, kuris nulemia ne tik paveikslo nuotaiką, bet ir neretai yra kūrinio atsiradimo pretekstas. Šviesos šaltinis (dažniausiai saulės diskas įvairiu paros metu) visada yra svarbiausias kompozicijos dėmuo ir nelyginant vitraže, kur šviesa į interjerą sklinda per spalvotą stiklą, ji, nulipdyta energingais ir ritmiškais potėpiais, tarsi sunkiasi iš anapus paveikslo. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Gilaus šešėlio ir atviros šviesos kontrasto, energingo potėpio, turtingų faktūros pagalba sukuriama paveikslų atmosfera: saulėlydžio mistika, saulėtekio euforija, dienovydžio karštis… Šešėlio ir šviesos santykiais formuojama ir paveikslo kompozicinė sistema, sukuriama virpanti erdvė, nusakoma perspektyva, vaizduojamų objektų dydžiai etc. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą. Nes, kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse gamtovaizdžiai nėra natūros atspindžiai – tai „vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentai, bylojantys, jog laiko nėra“. Kita vertus, akivaizdu, jog dailininkas yra pakerėtas ta „Didžiają jėgą, sukūrusią viską, kas mus supa ir mus pačius“ (autoriaus citatos). Apibendrinant galima sakyti, jog iš šviesos, šešėlių ir atspindžių randasi vitališka Simono Gutausko tapyba, kurioje pusšešėlių nėra. Kontrastas glūdi ne tik jo kūryboje, bet ir pačioje asmenybėje – vidinis jautrumas ir išorinė bravūra neišvengiamai egzistuoja greta.

dr. Danutė Zovienė

Parodos atidarymas rugsėjo 10 d., 18 val.
Paroda veiks rugsėjo 10-30 d.

Paroda veikia 2020 rugsėjo 1-5 d.
Parodos pristatymas trečiadienį, rugsėjo 2 d., 18 val.

Greita, trumpa bei netikėta Šv. Jono gatvės galerijos ir sambūrio "Trys dienos" kolaboracija, užimanti tris mažąsias sales savo ryškiais ir spalvotais trijų menininkų darbais, kuriuos atrinko menotyrininkė Jolita Mieželaitienė. Tik 2 iš 11 darbų jau yra rodyti viešumoje. Dar 2 nuo pirmojo parodymo kardinaliai pakeitė savo spalvinį „rūbą”, o likę 7 rodomi pirmą kartą.

MENININKAI:
Adelė Liepa Kaunaitė
MUTA (Rimvydas Pupelis)
Polyrabbit Duplicate (Darius Jaruševičius)

Darbai atkeliavo iš sambūrio "Trys dienos" kolekcijos.
"Trys dienos" - jau penkerius metus veikianti privati meno iniciatyva, vienijanti akto žanrui neabejingus kūrėjus ir žiūrovus.

„Spalvos kalbėjimas“ – tai paroda, nagrinėjanti spalvos psichologinę galią, spalva čia tampa pagrindiniu meninės kalbos įrankiu. Šiuo metu, kai įvairios technologijos dažnai eliminuoja spalvą kūrinyje, šios parodos kūrėjai vėl atsigręžia į spalvą ir iš naujo ieško jos vaidmens mene.

Kiekvienas žmogus turi savitą spalvinių asociacijų jautrumą, todėl kūrėjo per spalvą siunčiama žinutė visada kuria subtilią ir individualią reikšmę. Šioje parodoje dalyvaujantys autoriai kiekvienas neša skirtingą žinią, tačiau visiems jiems aktualūs spalvų sužadinami egzistenciniai klausimai ir iškylančios naujos reikšmės, spalvų niuansai, jų deriniai, trimačių objektų kuriamas spalvų virpėjimas.

Parodoje dalyvauja skirtingų sričių menininkai – tapybos, tekstilės, keramikos, trapdisciplininiai kūrėjai. Specialiai šiai parodai sukurti darbai patvirtins, o gal paneigs garsaus abstrakcionisto Vasilijaus Kandinskio ir kitų teoretikų įžvalgas, kad būtent spalva yra geriausias įrankis perteikti žmogaus emocijas.

Parodos kuratorė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė

Parodos atidarymas antradienį, 18 val. 2020 08 25

Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė: "Kai du menininkai, sutuoktiniai, nutaria savo darbų parodą rengti drauge, visuomet, be jokios
ironijos, pagalvoji – kokie drąsūs. Bebaimis noras būti vienoje erdvėje ir laike yra ypatinga
nuostata ir tampa jų kūrybinio credo esme. Tarsi teigiama: mes kartu, bet tai tik brandus
dviejų asmenybių apsisprendimas, o kūryba „gyvena“ skirtingus „gyvenimus“.

Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai
nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei
tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį
vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. Irmina Dūdėnienė išdavė paslaptį, kad esu pirmoji
įkėlusi koją į jo studiją, namuose, jaukiame Antakalnyje. Menininkas yra dalyvavęs 2012 m.
ŠMC rengtoje tapybos parodoje, simboliniu pavadinimu „Kaip aš čia patekau“. Po to sekė ilga,
ilga pauzė…

Pamačiusi Remigijaus Dūdėno darbus studijoje, labai aiškiai supratau, kad menininkas vieną
dieną turėjo praskleisti savo kūrybos „uždangą“ – tokia gaivališka, besiveržiančių formų ir
pavidalų įvairove, spalvinga, tikrąja žodžio prasme, netelpanti rėmuose, tapyba tiesiog ištrūko
iš privačios erdvės. Juk negalėjo taip lengvai būti pamirštos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje
gautos V. Kisarausko pamokos ir norai įstoti į VDI (Valstybinis dailės institutas) tapybos
fakultetą. Teko pasirinkti architektūrą, nes aplinkybės susiklostė nepalankiai, kažkam
pasirodė, kad Remis yra „tinkamesnis“ kitai meno sričiai. Tačiau troškimai niekur nedingsta,
jie brandinami iki tam tikro laiko, o paskui prasiveržia, nugalėdami išorinį ir vidinį
pasipriešinimą į paviršių.

Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema,
iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji
vystoma ir interpretuojama. Didžiuliai drobės paviršiai tarsi teptuko nevaldoma jėga,
gaivališkai, ryškiu koloritu „užpildo“ juos, kuria užburiantį ritmą, Spalvos pliūpsniai, energingi
potėpiai kaip viesulas įsiveržia ir teškia dažą ant drobės. Tai kelia nuostabą, nes, kai kalbiesi
su menininku, stebina jo tarsi budistų vienuolio, ramybė ir santūrumas. Taigi, Remigijui
Dūdėnui tapyba – būdas mąstyti kitaip, pamiršti griežtas architektūrines formas, disciplinuotą
vaizdą, išlaisvinti vaizduotę ir savo improvizacijos dovaną kaip palaimą.

Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko
darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji
pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia.

Irmina Dūdėnienė gimė Plungėje, bet su Remigijumi pažįstami dar nuo M. K. Čiurlionio menų
gimnazijos suolo, tad judviejų ryšys užgrūdintas laiko ir kasdieniais šeimos rūpesčiais. Irminą
Dūdėnienę pavadinčiau universalia menininke, ji lieja akvareles, iliustruoja vaikų literatūros
knygas, kuria keramikos objektus. Pati menininkė prisipažįsta – „man lengvai sekėsi valdyti
liniją, nes dar menų mokykloje patiko grafika, tapyba, mokiausi skulptūros. Tad studijuoti
pasirinkau specialybę, kur visų menų sintezė – forma, linija, spalva – keramiką.“
​
Paklausta kaip gimė idėja surengti parodą, ji kukliai prisipažino, kad jai svarbu buvo ne tiek jos
kūriniai, kiek vyro, Remigijaus kūryba, apie kurios egzistavimą žino tik pačių artimiausių
draugų ratas… Klausantis menininkės, man iškilo pakeleivių vaizdinys, kai du žmonės eina
petys į petį, brandžią vasarą rugiais išplaukusiais laukais – gyvenimo keliu…"

"Augalijos idealizavimas – mane visada domino augalai, nors esu “asfalto vaikas”.
Seniai seniai, kai atsirado galimybė bendrauti su užsieniečiais, paklausiau vieno: “Kas
labiausiai patiko Lietuvoje”? Atsakymas buvo – “Pievos”.
Spalvų tekstūrų visovė – visada patiko pievų kintantis tapybiškumas, kai atėjus į tą
pačią pievą, ji būna vis kitokia. Gamta performina – augalijos paklotė “juda”
nepastebimai, nors pastebi – kažkas kitaip. Tiesmukai kartoti jų grožį nematau prasmės,
nors motyvas tinkantis impresionistiniam metodui.
Pievos – unikalus, vertingas reiškinys - pievotyrininkė Marija Natkevičaitė
Ivanauskienė (1905-1996) ištyrė nemažai pievų žemėvaizdžių, daugiausia lankų tipų,
aplenkusių gausa net Volgos lankas. Jos pasiūlyta sąvoka - “augalinis rūbas” - bet kurio
žemės ploto augalų rūšių ir bendrijų visetas (nuo 1980 m.), angl. “vegetational cover”,
vok. “pflanzendecke”, pranc. “tapis vegétál” ar “manteau vegétál”, rus. “rastitelnij
pokrov” - lietuviškas atitikmuo. Mokslininkė apibūdino pievą: “ne tik kaip ypatingą
gamtinę sistemą, bet ir kaip istorinį – kultūrinį mūsų krašto aplinkos reiškinį, kurio
ekologiniai tyrimai turėtų padėti suderinti tarpusavyje du ganėtinai prieštaringus dalykus –
gauti ūkinės naudos ir išsaugoti ateities kartoms nepažeistą istorinę šių bendrijų sanklodą ir
nepakartojamą estetinį vaizdą”.
Pilnagyvenimiškumas, sugyvenimas – tiesą sakant, augalijos ir gyvūnijos
egzistavimas atrodo prasmingesnis, daugiau bendrabūviškas, todėl žmogiškosios temos
nuo mano kūrybos nutolo.
Išlikimas, ištvermingumas, aistra gyvuoti, savaiminukai, atgrasumas - vaikštant
pėsčiomis po miestą, stebint, atkreipiau dėmesį į augalus, žaliuojančius mūro, asfalto ir
betono plyšiuose. Žavi augalų ištvermė: kalkinguose mūruose įsikibę berželiai, vadinamos
piktžolės tarp trinkelių, asfalto plyšiuose, išgyvena atšiauriomis sąlygomis. Būdama
miestiete ir “badaudama” gamtos, daug labiau vertinu laukinę augaliją, kuri provincijos
žmonėms tėra tik kenkėjos piktžolės.
Evoliuciniai protėviai augalai – informacijos nešėjai – įdomu, jog augalų
genetinis kodas sudėtingesnis negu žmogaus, jų evoliucijos kelias daug ilgesnis, gal jie jau
buvo žmonėmis?
Bioįvairovė, simbiotinė draugytė, paslaptis – graži ar neįspūdinga augalų išvaizda
tėra tik “rėmas-struktūra”, kuriam vešėti neužtenka tik sėklos (genetinio branduolio) ir
žemės, - daug ką lemia bakterijos, grybai ir begalinė vabzdžių bendrija. Nepastebime, kaip
augalai juda ir kaip “verda” ypatingi procesai po žeme, “dirba” vabalija. Nuostabu, kad
drugeliai ir bitės mato platesnį spalvų spektrą, jie mato tiek pat kaip žmonės ir daugiau –
UV spindulių ruože. Todėl atsirado tamsoje ir šviesoje tinkamos žiūrėti drobės –
bandymas atkartoti vabzdžių regą, prisiliesti prie augalų ir vazdžių slaptos gyvenimo
pusės.
Išmestų medžiagų perkūrimas – surasta išmesta sintetinė drobė ir dieninės ažūrinės
užuolaidos, panaudoti rėmai tapo inspiracija “bobutės žolynų pasakoms”, kuriose paslėpta
asmenybės virsmų simbolika ir kasdienybės magija.
Pasaulio kilmės idėja – oktaedro panaudojimas kaip gyvybės medžio – gyvybės
gėlės viduramžių slaptai simbolikai (kurios grafinis vaizdavimas dabartyje panašus į
lastelės dalinimosi schemą) įvaizdinti. Pasak mitologijos pasaulis buvo oktaedras, o kai
buvo įsuktas – tapo sfera, viskas atgijo.
Sėkla, kaip suspausta idėja – besiruošiant parodai, sužinojau apie paskelbtus
Eugenijos Šimkūnaitės (1920-1996) žiniuonės, žolininkės, gyduolės, tradicijų saugotojos
2020 metus. Perimdama tradiciją, ji puoselėjo augalų medicinos kultūrą, rinko ir užrašė
sakmes, gyvatininkų užkalbėjimus, deja daug paslapčių iškeliavo su ja į dausas. Jos
gyvenimo istorija praplėtė mano kūrybos lauką.
Grėsmė išnykti, nususti – pievų gausumas ir unikalumas sparčiai nyksta, pasaulis
praradęs nors menkiausią jos gyvuolį, virsta vis skurdesne dykra. Išnykusios lietuviškos
kultūros – linai, ropės kažkada buvo prijaukinti pievų augalai.
Lėtumo kokybė, drėgmė – augalų įvairovė, atsiskyrimas tyloje, įsiklausymas,
įsistebeilijimas, lėtas gyvenimo būdas jau seniai esąs gamtoje. Manau, žmogaus subuvimas
su gamtine aplinka sukuria stiprų kūrybinį lauką.
Pigmentų ekologija versus estetikos laisvė – kyla mintys apie dažų, drobių,
popieriaus ekologiją – ar būtina rinktis ryškius sintetinius pigmentus, akrilą ar naudoti
seniai atrastus augalinius, mineralinius pigmentus, ar pvz.: sukurtus Daniel Smith
pusbrangių akmenų pigmentų akvarelinių dažus? Ekologija tarp dailininko kūrybos
poreikių ir gamtos išsaugojimo labai sunkiai pasiekiama.

Daug metų žaviuosi gyvu tvariniu ir stebuklu – PIEVA – mano kūrinių įkvėpėja.
Ir kartais labai gĕra pačiai tiesiog būti pieva."