Š. m. sausio 14 d., penktadienį, 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atveriama menininkės Ievos Liaugaudaitės zenga kaligrafijos paroda „Smilgos aplankė peizažą“.

Parodos kuratorė – dr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė.

Parodos atidaryme autorę pristatys prof. habil. dr.  Antanas Andrijauskas, prof. Albertas Gurskas ir grafikė Daliutė Ivanauskaitė.
 
Kaligrafijos istorikė Inga Laužonytė pasakoja, kad parodos autorė Ieva Liaugaudaitė, šioje ekspozicijoje išskleisdama savo individualų kaligrafijos stilių, išryškina ne tik jo muzikalumą, poetiškumą, bet ir šokio judesius, persipinančius lanksčiomis ir gracingomis linijomis: „Čia plastiški rankos judesiai jungiasi į vieningą visumą ir sąlygoja tolesnį improvizacijos elementų kupiną kūrybinį vyksmą, dvelkiantį švelnumu, minkštumu, charakteringumu. Menininkė ypatingą reikšmę teikia protrūkio, tarpsnio, pauzės, tylos kategorijoms, kurios savitai susipina besiformuojančioje japoniškoje zenga kaligrafijos tradicijoje.“

Anot Ingos Laužonytės, pabrėžtinas stilistinis meninės formos glaustumas ir paprastumas lemia svarbią pamatinę zenga estetikos tradicijos meno savybę – natūralumą, kurį sudaro nedirbtinumas, pirmapradė meninės kūrybos proceso prigimtis, paties kūrybinio akto spontaniškumas, per kuriuos menininkės kaligrafijos kūrimo procese išsigrynina aukšta humanitarinė kultūra ir meninio stiliaus virtuoziškumas, subtilus kompozicijos jausmas. „Būtent spontaniškame eksperimente galima atrasti unikalią laiko tėkmės estetiką, kurioje glūdi tai, kas aktualu, kas gimsta, kas formuojasi.“

Pati parodos autorė I. Liaugaudaitė teigia: „Dramatiškumo kupinos eilės jautriai atspindi dvasinę mano būseną, skausmingas individualaus kūrybinio kelio paieškas, kurios veda į man aktualias Rytų Azijos spontaniškos tapybos ir kaligrafijos bei kaligrafizmo paveiktas prancūzų lyrinės abstrakcijos ir amerikietiško abstrakčiojo ekspresionizmo, vadinamosios gesto tapybos, kaligrafizmo tendencijas.“

Todėl zenga kaligrafijos kūrėja savo kūriniuose pirmiausia kuria tokius poetinius motyvus ir erdvines struktūras, kurios suteikia meno kūriniui dinamiškumo, energinio užtaiso, diktuoja pagrindinius paveikslo komponavimo principus.

„Kaip pastebime parodos kūrybiniuose darbuose – tuščiuose ir neužpildytuose kaligrafijos lapų plotuose iš tikrųjų slypi estetinė užuomina, kuri primena ne tik apie tiesos ir tylos fenomenų meninės kūrybos procese reikšmingumą, tačiau ir principinį jų esmės neišsakomumą“, – užbaigia I. Laužonytė.

Ievos Liaugaudaitės zenga kaligrafijos paroda „Smilgos aplankė peizažą“ veiks iki 2022 m. vasario 3 dienos.  

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

​Parodos lankymas galimas su apsaugine veido kauke. Parodos lankymas – nemokamas.

2021 12 08 – 2022 01 04

Kauno modernaus meno fondas pristato Edmundo Frėjaus (1949-2009) atminimui skirtą parodą „Istorijos sugrįžimas“, kuri užbaigia šių metų renginių, skirtų skulptoriaus gyvenimui ir kūrybai, ciklą ir reflektuoja jo glaudų santykį su istorija.  Parodoje rodomi skirtingų dešimtmečių kūriniai: medaliai, skulptūros, piešiniai ir video darbai, taip pat pristatomas albumas apie Frėjų (išleistas 2021 m.).

Frėjus domėjosi istorija kūrybiškai. Pradėjęs savo meninį kelią nuo medalininkų stovyklų ir jų parodų, savo darbuose įamžindavo kertines Lietuvos istorines datas ar visuomenės gerbtinas asmenybes, pvz., Simoną Daukantą, Joną Šliūpą, Lazdynų Pelėdą ar kitus. Metalo skulptoriaus medaliai ne kartą sulaukdavo prizinių vietų, įvertinimo. Šioje parodoje be istorinių asmenybių medalių išvysime ir gana abstrakčių kompozicijų su lokaliniais kontekstais, kurių tematiką galima nuspėti nebent iš ironiškų pavadinimų: „Lietuvoje nieko naujo neįvyko 1994-1997“ arba „Lauksime XXI amžiaus“ ir pan.  

Šioje parodoje akcentuojamas istorijos pradas, ar tiksliau, istorijos santykis su skulptoriaus kūrybiniu gyvenimu, tačiau jis traktuojamas gana laisvai. Vis prisimindami Frėjaus keliones po Europos muziejus, smalsaujantį jo žvilgsnį į pasaulį, ir laisvamanišką pasaulio kūrimą kalvio studijoje prie kaitrios ugnies, galime nuspėti, kad jis neišsiteko vienoje istorijoje, ir nė neketino ten spraustis. Sukvietė į savo kūrybos puotą ir mitologiją, ir fantazijas, ir nepatikrintas, išgalvotas istorijas, daugybę istorijų. Taip šalia istorinių asmenybių atsirado Amazonės skulptūra, grifono kompozicija, metamorfozių išvargintos neskraidančios būtybės ar ne šios žemės gyviai ir vabzdžiai. Tokia jo tematikų įvairovė pastebėta jau seniai – kurdamas savo būtybes skulptorius kiekvienai skirtingai parodai sugalvodavo po keistą, nenuspėjamą istoriją ir pavadinimą. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti ir Šv. Jono gatvės galerijoje prieš keliolika metų (2008 m.) Frėjaus surengta personalinė paroda pranašišku pavadinimu „Globalinis atšilimas“. Iš jos keletas piešinių ir skulptoriaus darytas plakatas su giminės istorija panaudoti ir dabar, kaip svarbus fragmentas rekonstruojant daugelį dar galimų išgirsti istorijų ir pasakojimų.   

Parodoje eksponuojami du Henriko Gulbino dokumentiniai videofilmai apie skulptorių „Frėjus” (2007 m.) ir „Ad volandum natus. Frėjus“ (2009 m.) bei paties Frėjaus kurti trumpi kino eksperimentai su draugais, gabaliukai iš šeimos gyvenimo, atostogų, kaimo kasdienybės ir pan. (XX a. 8 deš. pab.). Šie vaizdiniai dokumentai taip pat padės nusikelti į norimą istoriją ar pasaulį pagal Frėjų.

Parodos kuratorė: Kristina Budrytė-Genevičė
Parodą organizuoja: Kauno modernaus meno fondas
Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba

Parodos atidarymas vyks 2021 m. lapkričio 20 d., 14 val.
Paroda veiks iki 2021 m. gruodžio 3 d.

Ludo Segerso fotografijos kelias siekia mokyklos laikus, jam pradėjus mokytis grafikos ir kitų menų. Pirmasis įgytas analoginis fotoaparatas su standartiniu objektyvu leido jam tyrinėti ir plėsti savo akiratį. Dar būdamas moksleiviu, dirbdamas fotožurnalistu vietiniame laikraštyje, Segersas atrado dokumentinę ir portretinę fotografiją. Jo darbai apibūdinami kaip susidūrimo taškas tarp vaizduojamojo meno ir pasakojamosios dokumentikos. Segerso fotografijos atspindi aukštą pagavos lygmenį, fiksuojant žmones, peizažus, o kartais – net magiškus momentus.
 
Itin ramios, atmosferiškos Ludo Segerso fotografijos perteikia įvairias situacijas, architektūrinius objektus bei žmonių portretus iš praeities ir dabarties. Fotografijos dažnai atviros skirtingoms interpretacijoms ir susieja elementus, kurie galbūt nebūtų akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio. Tai pastebėjęs urbanistas ir apžvalgininkas Lairdas Ryanas palygino Segerso fotografijas su J. S. Bacho kompozicijų formomis ir struktūra: „Jie abu sukuria išskirtinį derinį tarp neiškalbėtos aistros ir intuityviai suvokiamų temų, tokių kaip akivaizdūs kontrastai ir jų sudėtingumas. Abu kviečia žiūrovus ar klausytojus leistis į kelionę, siekiant patrauklaus ir harmoningo išvedimo.“
 
Parodos ašis – trylika vietovių Flandrijoje (Belgija), vadinamų beginažais. Tai buvo istorinės gyvenvietės, įkurtos moterų beginių, skyrusių savo gyvenimą Dievui, bet nepasitraukusių nuo pasaulietinių reikalų. 1998 metais beginažai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
 
Beginažai (pranc. Béguinage, ol. Begijnhoven) – tai architektūriniai kompleksai, susidarantys iš koplyčios ir individualių namų, skirtų jų gyventojoms – beginėms. Dažnai beginių gyvenimas apibūdinamas kaip pamaldumo ir feminizmo mišinys. Šios vietos istoriškai buvo sukurtos vietinių valdančiųjų arba miestų įkūrėjų, dažniausiai – tuometinio miesto pakraščiuose, ant skurdžios, nederlingos žemės. Beginažai datuojami nuo XVII amžiaus, tačiau yra žinoma, jog jų būta dar Kryžiaus žygių laikais – nuo ankstyvojo XIII amžiaus. Dauguma jų dabar stovi viešosiose arba bažnyčios erdvėse, didžioji dalis – kruopščiai surestauruoti arba atnaujinimo procese. Daugiausia beginažų yra Flandrijoje, bet taip pat jų išliko didesnėje teritorijoje nuo Paryžiaus iki Amsterdamo.
 
Beginės buvo religingos pasaulietės. Kaip vienuolės, jos priėmė skaistybės, atsidavimo įžadus bei pakluso savo Grootjuffer (vienuolyno vyresniajai). Beginės neprivalėjo atsisakyti turtų, jos galėjo išlaikyti sau priklausančius daiktus ir brangenybes. Jos taip pat nenutolo nuo išorinio pasaulio. Kai kurios beginės buvo žmonos kareivių, kovojančių užsienyje. Jos galėjo, o dažnai ir grįždavo atgal į savo namus, jų vyrams pargrįžus iš karo. Paskutinė beginė mirė prieš 8 metus, Kortrijko mieste.
 
Parodos kuratorius – profesorius Ianas Damerellas (Ian Damerell).
 
Pelnas, gautas už parodoje nupirktas fotografijas, bus paaukotas Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijai. Parodą remia Flandrijos vyriausybė.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje iki 2022 m. vasario 27 d. veikia didžiausia tarptautinė medalio meno paroda Baltijos šalyse „XI Baltijos medalių trienalė“. Per pastaruosius trejus metus sukurti medaliai stebina ne tik savo stilistika, medžiagiškumu, bet ir tematika: medaliuose įamžintos istorinės asmenybės, atmintinos datos ir net šių dienų aktualijos – covid pandemija ir egzistenciniai apmąstymai.

Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Parodos erdvė suskirstyta teminėmis sekcijomis – čia pristatomi menininkų darbai, pagal tai, kuriai šaliai jie atstovauja. Iš parodoje pristatomų eksponatų ryškėja, kad Lietuvos medalių kūrėjai daugiausiai seka klasikine tradicija, Latvijos medaliai išsiskiria vyraujančiu nedideliu formatu, o Lenkijos menininkams būdingas konceptualus požiūris, stilių įvairovė.
„XI Baltijos medalių trienalė“ ypatinga tuo, jog pirmą kartą ji rengiama ne galerijoje, o muziejuje.

Tarptautinis projektas „Baltijos medalių trienalė“ yra tęstinis, rengiamas nuo 1986 metų, bendradarbiaujant su Lietuvos dailininkų sąjunga ir kitais Lietuvos bei užsienio partneriais.
Pirmosios dvi šiųmetės trienalės parodos vyko Lenkijoje: Torunėje, Krašto muziejuje – Senojoje rotušėje, liepą–rugpjūtį ir Čenstakavoje, Jono Pauliaus II monetų ir medalių muziejuje, rugsėjį–spalį. 

Iki 2022 m. vasario 27 d. bus eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Parodos metu bus skaitomos paskaitos, vedamos ekskursijos ir interaktyvios edukacijos.

Paskaitas skaitys: muziejininkas numizmatas Tomasz Bylicki, dr. Dominik Mainski, VDA prof. dr. Giedrė Mickūnaitė, numizmatas dr. Ignas Narbutas, muziejininkas numizmatas Vincas Ruzas, UAB „Monetų namai“ vadybininkė Ieva Galiauskienė.

Daugiau informacijos apie paskaitų ciklą ir trienalės projektą bus skelbiama Facebook paskyroje Baltic Medal Triennial ir Lietuvos Nacionalinio muziejaus internetinėse platformose. Paskaitos bus transliuojamos internetu.

Projekto organizatorius: Šv. Jono gatvės galerija.

Projekto partneriai ir rėmėjai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Torūnės apskrities muziejus, Jono Pauliaus II numizmatikos muziejus, Lenkijos dailininkų sąjunga “Otwarte”, Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto dailės fakultetas, Lenkijos medalio meno sąjunga, Lenkijos institutas Vilniuje, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos monetų kalykla, "Zaiks spaustuvė", UAB Lietuvos Monetų kalykla, UAB Monetų Namai.
​
Generalinis rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.

Parodos atidarymas ir susitikimas su autoriais įvyks 2022 m. spalio mėn. 22 d. 18 val.
Paroda veiks iki lapkričio 12 d.
​
Nors keramika kaip amatas Lietuvoje turi gilias ištakas, siejamas su skirtingų epochų LDK manufaktūromis, paskirais puodžiais bei dar ankstyvesniais laikais, tačiau profesionalios keramikos kaip modernios dailės šakos kelias pradėtas palyginus neseniai – 1931 metais. Jubiliejinėje parodoje „Archyvas” žiūrovai kviečiami sužinoti, kuo išskirtinė ši data, kokios peripetijos įvyko ir asmenybės iškilo per 90 metų.
Suvereni europietiška šalis neatsiejama nuo menų, galinčių ne tik pakelti tautinę dvasią, bet ir reprezentuoti aukštą išsivystymo lygį galingųjų valstybių akivaizdoje. To pasekoje svarbiausi nacionaliniai teatrai ir muziejai įkurdinti didinguose architektūriniuose pastatuose ir stovi ten, kur greičiausiai juos gali pamatyti kiekvienas keliautojas – sostinių senamiesčiuose.
Dėl menų padėties susirūpinta ir Lietuvoje, iškart išsivadavus iš carinės imperijos bei 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Formuojant naujos valstybės ideologinius ir vykdomuosius pagrindus, 1922 m. Kaune, tuometinėje sostinėje, įkuriama pirmoji Lietuvos meno mokykla, o 1929 m. perorganizuojama į Kauno meno mokyklą. Vos po kelių metų, 1931-aisiais, šalia anksčiau įsteigtų tapybos, grafikos ir skulptūros disciplinų atidaroma ir Keramikos studija. Tai tampa atspirties tašku, nuo kurio pradedama rašyti profesionalios lietuvių keramikos istorija.
Nors pirmasis keramikos meną dėstyti pradeda Vytautas Brazdžius, daugiausiai su profesionaliu keramikos formavimu Lietuvoje siejamas Liudvikas Strolis. Iš studijų Paryžiuje parvežęs vakarietiškų meno naujovių gūsį, Strolis išugdė pirmąją ryškiau istorijoje pasižymėjusią entuziastingų menininkų kartą (Eleonorą Lukšaitę, Valdemarą Manomaitį, Venclovą Miknevičių ir kt.). Jie davė paspirtį moderniems, tačiau vietines tradicijas išlaikantiems procesams keramikos srityje, suformuojant savitą keramikos mokyklą. Ateinant naujoms menininkų ir dėstytojų kartoms, mokykla išsiskaidė į atskiras stilistines bei idėjines kryptis, kurių bendrybes ir skirtumus vis dar atsargiai tebebandoma segmentuoti šiuolaikinių meno tyrėjų.
2021 metais sukankant profesionalios keramikos 90-mečiui, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“ pristato gausią, 76 autorių ekspoziciją. Parodoje dalyvauja skirtingų kartų, 1957-2018 metų Vilniaus dailės akademijos absolventų laidas reprezentuojantys menininkai. Tačiau šia jubiliejine paroda siekiama atspindėti ne konkrečią mokyklą, o profesionalių keramikų bendruomenę, kurią jungia LDS Vilniaus keramikos sekcija.
Pasak parodos kuratorės, LDS Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkės Agnės Šemberaitės, nemaža dalis šių menininkų vis dar aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, kita dalis dėl garbaus amžiaus nebekuria, tačiau savo laiku paliko žymų indėlį Lietuvos keramikos istorijoje.
„Artėjant šiai sukakčiai su kolegomis supratome, kad tarp skirtingų LDS keramikų kartų žėri nemažai istorinių spragų, mat visos kartos yra labai atitolusios ir mažai žinančios apie vieni kitų veiklas. Tam įtakos turi ir nedidelis keramikos meno tyrėjų skaičius, užsiimantis chronologiniais tyrimais, jų sklaida, bendruomenės narių uždarumas. Norėjome šia paroda suburti visus į vieną vietą, kad patys pamatytumėm tam tikrą skirtumų ir tendencijų panoramą, geriau ją pažintumėm“, – teigė Agnė Šemberaitė.
Parodoje „Archyvas“ svarbią vietą užima ir darbų koreliacija su Šv. Jono galerijos erdve, netradicinis keramikos ekspozicijos formavimas. Žiūrovai, įpratę keramikos kūrinius matyti tvarkingai išdėliotus ant skirtingų dydžių postamentų, susiduria su senomis dėžėmis, stelažais ir išardyta istorine chronologija, kurioje stiliai ir kartos niveliuojasi tarpusavyje. Ji kviečia lankytojus pasinerti į savotišką žaidimą teatrališkame archyve-sandėlyje, patiems bandant atspėti, kurie autoriai priklauso tam tikriems laikotarpiams.
Toks sprendimas, parodos organizatorių teigimu, turi dvejopą prasmę. „Iš tiesų, keramikos pateikimas Lietuvos parodose yra gana monotoniškas. Be to, ši paroda neturi tikslo būti retrospektyvine. Šiuo atveju norėjosi žiūrovui sukurti kažkokį ypatingesnį, teatrinį, antikvarinį įspūdį, įtraukti jį į savotiško dalyvio vaidmenį. Kai užeini į seną knygyną – susiduri su gana chaotiška knygų įvairove, kurioje maišosi skirtingi laikmečiai, stiliai, neapibrėžiant kiekvieno atskirai. Tad ir šioje parodoje bandysime sukurti panašų įspūdį, kad žiūrovas atsidurtų tarp masės profesionalių kūrinių ir galėtų paspėlioti, kuriuos laikotarpius bei kartas jie atspindi. Kai kurie darbai labai modernūs, šiuolaikiški, pralenkę savo laiką, nors sukurti 8 dešimtmetyje. Ir tai stebina, traukia į mįsles primenantį žaidimą,“ – teigia parodos architektė, keramikė Milena Pirštelienė.
Chaotiškas parodos ekspozicijos formavimas susijęs ir su šiandienine situacija Lietuvoje. Nors šiuolaikiniai lietuvių keramikos autoriai susilaukia vis didesnio tarptautinio dėmesio įvairiose Europos ir Azijos bienalėse, garsėja technologiniais ir stilistiniais eksperimentais, pelno prizines vietas, tačiau Lietuvoje kūriniai neturi istorinio muziejaus, kuriame būtų kaupiama Nepriklausomos Lietuvos keramikos darbų kolekcija ateities kartoms, muziejaus, kuriame Lietuvos gyventojai ar šalies svečiai galėtų susipažinti su lietuviška istorine ir šiuolaikine keramika.
LDS keramikos sekcijos pirmininkė Agnė Šemberaitė: „Su keramikos kolekcionavimu situacija buvo kiek geresnė iki Nepriklausomybės. Tačiau didžioji dalis reikšmingiausių menininkų kūrinių dulka ir sensta nuo prasto sandėliavimo dirbtuvių dėžėse, pas šeimos narius, bičiulius garažuose. Dėl to kartais tampa nebeįmanoma atrasti nesueižėjusį ar kitaip nesunykusį aukso fondą naujoms parodoms. Po 2000 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus kolekcija papildyta vos keletu darbų, o ir tie, daugiausiai, pačių autorių muziejui dovanoti. Geriausi šio laikmečio darbai randa vietą kitų pasaulio šalių muziejų kolekcijose, bet ne Lietuvos. Dėl to ir šia ekspozicija, „padabinta“ senais stelažais, aplūžusiomis dėžėmis, siekiame kritiškai atspindėti dabartinę situaciją Lietuvoje. Užduoti diskusinį klausimą apie naują keramikos šimtmetį – kokia jo ateitis? Ar auksas ir pelenuose žvilga?“

Teksto autorė: Kamilė Pirštelytė

Kuratorė: Agnė Šemberaitė

Parodos architektė: Milena Pirštelienė

Organizatoriai: LDS Vilniaus keramikos sekcija, Eglė Einikytė-Narkevičienė, Rūta Šipalytė, Evelina Juncienė, Valdas Pukevičius.

Parodos menininkai:
Juozas ADOMONIS, Živilė BARDZILAUSKAITĖ-BERGINS, Giedrė BARDZILAUSKĖ-KERUCKIENĖ, Laima Judita BAZIENĖ, Juris BERGINS, Aelita BIELINYTĖ, Nora BLAŽEVIČIŪTĖ, Rūta BRAZAUSKIENĖ, Eglė MASKALIŪNAITĖ-BUTKUVIENĖ, Rolana ČEČKAUSKAITĖ-GKAGKA, Daiva Aurelija DAUGINTIENĖ, Janina DŽERVUTĖ, Eglė EINIKYTĖ-NARKEVIČIENĖ, Danutė GARLAVIČIENĖ, Agnė GECEVIČIENĖ, Dalia GENTVAINYTĖ-ARČIKAUSKIENĖ, Monika GEDRIMAITĖ, Dalia GINEITĖ, Solveiga GUTAUTĖ, Rūta INDRIŪNAITĖ, Rimantas INOKAITIS, Dalia LAUČKAITĖ-JAKIMAVIČIENĖ, Rytas JAKIMAVIČIUS, Edita JAKUBONYTĖ-KYBARTIENĖ, Saulius JANKAUSKAS, Audrius JANUŠONIS, Jurgita JASINSKAITĖ, Danutė JAZGEVIČIŪTĖ, Evelina JUNČIENĖ, Virginija JURŠIENĖ, Rasa JUSTAITĖ-GECEVIČIENĖ, Vida JUŠKAITĖ, Beatričė KELERIENĖ, Ilona KERŠULYTĖ, Agnė KONDRATAITĖ, Valdas KURKLIETIS, Lida KUZMIENĖ, Jolanta KVAŠYTĖ, Aušra LAURINAVIČIENĖ, Rima LEIPUVIENĖ, Aušra LINKIENĖ, Regina LISAUSKIENĖ, Ričardas LUKOŠIŪNAS, Sigita LUKOŠIŪNIENĖ, Laimutė MATIJOŠAITYTĖ-MARTINKIENĖ, Nomeda MARČĖNAITĖ, Martynas MASIULIS, Kristina KARKAITĖ-MAZŪRIENĖ, Mingailė MIKELĖNAITĖ, Alma MIRZIENĖ, Normantė NARUŠEVIČIENĖ, Ona KREIVYTĖ-NARUŠEVIČIENĖ, Jovita LAURUŠAITĖ-NAVAKIENĖ, Jolanta OKULIČ-KAZARINAITĖ, Algimantas PATAMSIS, Eglė PAKŠYTĖ, Ieva PAUKŠTYTĖ-SCHINELLO, Dormantė PENKINSKI, Ona PETKEVIČIŪTĖ, Milena PIRŠTELIENĖ, Raminta POLIKŠIENĖ, Ramūnė PRANCKEVIČIŪTĖ, Valdas PUKEVIČIUS, Džiuljeta RAUDONIENĖ, Gvidas RAUDONIUS, Jūratė STRELKAUSKYTĖ-NEIMANTIENĖ, Saulė RIŠKUTĖ-ŠNIPIENĖ, Eva TOMAŠ, Aldona ŠALTENIENĖ, Agnė ŠEMBERAITĖ, Rūta ŠIPALYTĖ, Janina Gražina ŠVAŽIENĖ, Ignas Egidijus TALMANTAS, Ona TAMULIŪNIENĖ, Kostas URBANAVIČIUS, Jolanta UZNEVIČIŪTĖ.

Parodos rėmėjai: CineFX, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

2021 m. spalio 15-17 dienomis susitikime meno mugėje ArtVilnius'21!
​Lauksime Jūsų 5.26 stende.
​Pristatoma galerijos menininkė - Mykolė Ganusauskaitė.
​
Daugiau informacijos rasite paspaudę čia:

Spalio 15 dieną, po mugės įspūdžių pilnos dienos, susitikime galerijoje, kuri tą dieną dirbs iki 23 val.! Jau sutemus galėsite apžiūrėti šiuo metu veikiančias dvi parodas:

Pagrindinėse salėse - grupinė Individualistų paroda "(Ne)tobulas sodas". 
Požemiuose - Rūtos Matulevičiūtės paroda "Atlantida". 

Iki susitikimo!

Šių metų rugsėjo 29 d., trečiadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje duris atveria grupės "Individualistai" skulptūros, tapybos ir grafikos paroda „(Ne)tobulas sodas“.

Parodos kuratorė – Violeta Gaida-Kisielienė.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Valentinas Ajauskas, Valdemaras Barakauskas, Rimas Zigmas Bičiūnas, Viktoras Binkis, Ričardas Bartkevičius, Ana Marija Blažienė, Romanas Borisovas, Violeta Gaida-Kisielienė, Linas Gelumbauskas, Juozapas Antanas Gelguda, Lionė Grigaliūnaitė, Pranas Gudaitis, Mindaugas Junčys, Virginija Kalinauskaitė, Giedrius Kazimierėnas, Algimantas Stanislovas Kliauga, Galius Kličius, Vilija Kneižytė, Vladas Liatukas, Rimvydas Markeliūnas, Kęstutis Musteikis, Gediminas Pranskūnas, Klaudijus Pūdymas, Alvydas Stauskas, Aloyzas Stasiulevičius, Marius Strolia, Jolanta Šalkauskaitė, Viktoras Šocikas, Solomonas Teitelbaumas, Arūnas Vasiliauskas, Vytautas Žirgulis.

Individualistai – profesionalių Lietuvos dailininkų grupė, įkurta 1993 m. Grupės pavadinimas perimtas iš 1939 m. Lietuvoje veikusios Individualistų sekcijos, vienijusios žymius to meto dailininkus, kurių nemaža dalis – arsininkai bei jų pasekėjai, padėję modernizmo pagrindus nacionalinei Lietuvos dailei. Dailininkų grupė Individualistai įregistruota Lietuvos dailininkų sąjungoje, yra jos padalinys. Individualistų grupei šiuo metu priklauso 50 įvairaus braižo, skirtingų kartų dailininkų: tapytojų, grafikų, skulptorių, susibūrusių kūrybiniam bendradarbiavimui. Individualistų kūrybos credo – siekti savitumo ir išskirtinumo kūryboje, neprarasti savo sąsajų su mūsų mažos šalies tautiniu identitetu.

„(Ne)tobulo sodo“ parodos idėją inspiravo bulgarų kilmės prancūzų filosofo Cvetano Todorovo knyga „Netobulas sodas: humanizmo palikimas“. Joje autorius apmąsto sąsajas tarp humanizmo ir individualizmo, laikydamas šias sąvokas svarbiomis socialinėmis ir netgi politinėmis idėjomis, besiskleidžiančiomis modernybėje. Pasak rašytojo, individualizmas yra tam tikras egzistencinis pasirinkimas – kai žmogus dirba su savo būtimi it skulptorius, siekiantis išlaisvinti tiesą, įkalintą marmuro luite. Arba – kai siekiama kultivuoti grožio idėją savyje, tarsi kruopščiai puoselėjamą sodą, atsiduoti malonumui jausti ir mąstyti. Tačiau šis sodas – žmogaus gyvenimo ir sielos metafora – neišvengiamai nulemtas būti amžinu, „nebaigtu“, „netobulu“ kūriniu. Nūdienos mąstytojai teigia, kad šiandien individualizmas neturi kito kelio nei būti humaniškas. Humanizmas apglėbia ir individualizmą, ir bendruomeniškumą, įtraukdamas individą į visumą, kurioje „aš“, „tu“ ir „jie“ gali veikti išvien. Tai, regis, organiškai atliepia ir grupės Individualistai programiniams tikslams – siekti autentiškumo, laisvės būti savimi, o kartu nepasinerti į aplinkai abejingą introspekciją, išgirsti šiuolaikybės problemas, tarytum rūpestingiems sodininkams puoselėti egzistencinį jautrumą, nepamirštant ir savitos estetikos pajautos.

Grupės Individualistai paroda „(Ne)tobulas sodas” veiks iki spalio 19 dienos.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
​
Parodos lankymas galimas su apsaugine veido kauke. Parodos lankymas – nemokamas.

2021 m. rugsėjo 3 d., penktadienį, 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma menininkės Aušros Kleizaitės kūrinių paroda, kviečianti lankytojus pasinerti į fantasmagorišką Karalių, Dievų, Ožių ir Vaiduoklių, arba Demonų pasaulį.

Menininkės sukurtoje aplinkoje aiškiai matomas jos kūrybinių ieškojimų procesas, apjungiami skirtingi raiškos būdai: piešiniai ir tekstilė. Parodoje eksponuojami keli darbų ciklai pristatomi kaip vientisa instaliacija, kuri veda per autorės aplinkos ir savęs stebėjimo bei pažinimo rezultatus. Autorė savo darbuose kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, dieviškąjį ir demoniškąjį būties aspektus, žmogaus gyvuliškumą bei gyvūno žmogiškumą.
Menininkės darbai įtraukia į savitą vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, kuriame persipina gyvūnijos ir žmonijos formos, kviesdamos pažvelgti giliau – galbūt kiekviename iš mūsų tūno karališkas išdidumas, ožio užsispyrimas ar demoniškos mintys ir impulsai? Kiekvienas esame gamtos sutvėrimas, nesvarbu žmogus ar gyvūnas, o juk gamta mėgsta krėsti išdaigas.

A. Kleizaitė pasakoja, jog parodos idėja gimė po netikėto susidūrimo su gyvūnu, kuris ją tiesiog sužavėjo:

„Sėdėjau ant laiptų ir žiūrėjau į upę, ir tada prie manęs priėjo ožys, įspūdingo dydžio, karališko stoto, su didžiuliais ragais ir savo įspūdingu kvapu, kurį jaučiu iki dabar. Tas ožys turėjo vaikščiojimo sutrikimų, jo priekinės kojos sulenktos taip, kad visada eina ant kelių, keliais šliaužia. Nežinau, gal trauma, gal liga, bet tai nesukėlė jokio noro jo gailėtis, o veikiau – begalinį susižavėjimą. Jis spinduliavo karališku išdidumu. Tai mane tiesiog apkerėjo. Likau sėdėti ant tų laiptų ir likusią dalį dienos stebėjau jį. Po to taip praleidau turbūt dar dešimt, o gal ir keturiolika dienų, stebint ožius ir juos piešiant. Aš net nelabai daug kalbėjausi su žmonėmis visą tą laiką. Stebėjau, kaip jie juda, bendrauja, kokie jų charakteriai, kokie kūnai, koks būna balsas, kailis, kanopos, ragai, akys, žvilgsnis, elgesys... Tą darau iki dabar, stebiu ir piešiu ožius, ožkas ir ožiukus. Sunku pasakyti, dabar panašu, kad ši serija neišsemiama, tad kol kas tęsiu ir panašu, kad dar kelerius metus tęsiu tolyn ir gilyn.“

A. Kleizaitė atvirai ir nuoširdžiai su lankytojais dalinasi savo kūrybinių ieškojimų kelione, dvasiniu augimu ir kitimu, parodoje sukurdama savitą pasakojimą. Menininkės darbuose asmeninės kelionės motyvas pasireiškia linijiniu piešiniu. Kiekvienas autorės sukurtas darbas – tai ne tik rankos lavinimas siekiant papasakoti ant popieriaus kuriamo personažo istoriją, bet, tuo pačiu, užkoduota viską jungianti ir nenutrūkstanti gyvenimo gija – kvėpavimas. Tai nuolatinis tekėjimas ir kaita iš pilno į tuščią (iškvėpimas) ir iš tuščio į pilną (įkvėpimas), jungianti skirtingas energijas ir pasaulius. Linija, kuri prasideda iš taško kažkur anapus (už popieriaus lapo ribų), ir tęsiasi ten, kur mes matome ir suvokiame jau šiapus (popieriaus lapo rėmuose), ir vėl išnykstanti į nežinią (peršokanti nuo popieriaus lapo ant sienos). Šis rankos judesys ir linijos šokis – tai nenutrūkstantis procesas, pasakojantis nesibaigiančią istoriją apie Karalius, Dievus, Ožius ir Vaiduoklius, arba Demonus. Keturios istorijos dalys, kaip keturios pasaulio pusės ar keturi metų laikai, kurie seka gamtos diktuojamą cikliškumą. Besisukantis gyvenimo ratas, procesų kaita ir iš jų kylantys išgyvenimai – tai pagrindinis A. Kleizaitės įkvėpimas.

Aušros Kleizaitės paroda „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol.I” Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje veiks iki rugsėjo 23 dienos.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
​
Parodos lankymas galimas su apsaugine veido kauke arba Galimybių pasu. Parodos lankymas – nemokamas.

2021 m. liepos 14 d., trečiadienį, 18.00 val. duris atveria Vido Drėgvos piešinių ir Daliaus Drėgvos koliažų ir mažosios plastikos kūrinių paroda „Kartu“.

Paroda „Kartu“ skirta Vido Drėgvos sūnaus Daliaus (1989-2019) atminimui. Pavadinimas sukuria priešpriešą – buvimas kartu tampa neįmanomu, tad sukuriamas žodžių žaismas, nurodantis apkartusį būvį. Buvimas kartú virsta į kar̃tų buvimą.

Dalius Drėgva 2018 m. baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, projektuose ir surengė kelias personalines parodas. Buvo visuotinės iniciatyvos, skirtos Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos IV biusto sukūrimui vienas iš iniciatorių ir istorinės reikšmės biusto autorius.

Dalius Drėgva: „Skulptūra man yra artimiausia meninės saviraiškos forma. Skulptūros ar skulptūrinio objekto santykis su erdve, medžiagų įvairovė, plastinių sprendimų galimybės labiausiai tinka perteikti mano idėjas. Kūryboje dažniausiai naudoju klasikines, tvarias ir ilgaamžes medžiagas – metalą, akmenį, medį. Kūryba man yra stiprių vidinių emocijų išraiška. Nemalonus prisiminimas asimiliuojasi su aplinka ir virsta kūriniu. Mano kūriniai – tai nuorodos, ženklai apie mano emocinio disbalanso perteklių, ryšys tarp pasąmonės vaizdinio ir psichologijos, pasąmonės vaizdiniai, sukeliantys ir/ar primenantys tam tikras emocijas, būsenas, vietas. Buvimas su savimi, nuošaliau ar visai atsiskyrus nuo žmonių leidžia man pasinerti į savo minčių gylį. Priešingai, nei daugeliui žmonių, atsiskyrimas man nesukelia asociacijų su vienatve. Atsiskyrimo metu aiškiau pradedu matyti tai, kas vyksta mano mintyse ir galiu priartėti prie pasąmonės.“

Vidas Drėgva gimė 1954 m. Vilniuje. 1980 m. baigė studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute. Po studijų dirbo kino teatro dailininku – kūrė kino afišas, plakatus. Iki šiol aktyviai dalyvauja parodose ir tarptautiniuose pleneruose. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklauso „Slaptajai piešiančiųjų draugijai“. Nuo 2017 m. – Lenkijos dailininkų sąjungos narys. Tapo peizažus, portretus, aktus laikantis klasikinės mokyklos tapybos/piešimo tradicijų.

Vidas Drėgva: „Piešinį priimu kaip būtiną menininko profesionalumo įvaizdį, jo tobulumo rodiklį – be kompromiso, be maskuočių – dorai brūkštelėta linija popieriuje rodo, ką gebi, o ko – ne. Aktas (apnuoginta natūra) – savotiška žmogaus asmeninė išpažintis tiek kūrėjui, tiek vaizduojamajam. Svarbu išskirti dominantę – kūnas ar dvasinė būsena – čia viskas labai trapu. Gali pakilti iki nuogumo arba nukristi iki nuogybės.“

Vido Drėgvos ir Daliaus Drėgvos piešinių ir skulptūrų paroda „Kartu“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki rugpjūčio 3 d.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia visų sričių menininkus, parodų kuratorius, projektų vadovus teikti paraiškas 2022 m. parodų (projektų) rengimui Šv. Jono gatvės galerijos pagrindinėse salėse ir požemiuose.

Paraiškos ir jų priedai priimami iki 2021 m. rugpjūčio 20 d. siunčiant el. paštu info@svjonogatvesgalerija.lt

Teikiant paraišką reikia užpildyti paraiškos formą, pridėti parodos / projekto aprašymą (ne daugiau kaip 1 lapas), menininko / kuratoriaus kūrybinės veiklos aprašą bei siūlomos parodos vaizdinę medžiagą (kūrinių nuotraukos, eskizai, vizualizacijos, brėžiniai ir kt.). Paraiškos be siūlomos būsimos parodos / projekto vizualinės medžiagos nebus svarstomos.

PRIMENAME, kad teisę rengti parodą ar projektą LDS galerijose turi tik pilnai savo narystę apmokėję dailininkai, taip pat iš anksčiau įsiskolinimų neturintys nariai. Tinkamai pateiktos paraiškos bus vertinamos LDS parodų komitete, svarstomos LDS Tarybos meno ir parodų komitete, tvirtinamos LDS Taryboje. Apie vertinimo rezultatus VISUS paraiškovus asmeniškai informuos galerijų darbuotojai.

Fiziniai ir juridiniai asmenys, nepriklausantys LDS turi sumokėti nustatyto ar derybų būdu šalių sutarimu nuspręsto dydžio parodos rengimo paketo paslaugų kainą, nebent LDS Taryba posėdžio metu nuspręstų kitaip.

Paraiškos, pateiktos ne nurodytais būdais ar neregistruotos LDS būstinėje/skyriuje nebus svarstomos. Paraiškos be siūlomos parodos/projekto vizualinės medžiagos taip pat nebus svarstomos.
 
Projektų ir parodų vertinimo kriterijai:
1. Projekto atitiktis LDS MKO misijai ir strategijai (galite susipažinti čia: http://www.ldsajunga.lt/Dokumentai );
2. Aukšta parodos / projekto meninė ir kultūrinė vertė;
3. Parodos / projekto idėja pagrįsta ir argumentuota, originali ir aktuali;
4. Projektą / parodą vykdo ar jame dalyvauja srities profesionalai (menininkai, kuratoriai, kiti komandos nariai);
5. Ankstesnės menininko ir / ar kuratoriaus kūrybinės veiklos rezultatai.
 
Prioritetai teikiami šiems projektams ir parodoms:
1. Tęstiniams projektams;
2. Tarptautiniams projektams (tarptautinių mainų programoms);
3. Projektams, skatinantiems jaunųjų menininkų kūrybą (grupinėms jaunųjų menininkų parodoms ir projektams);
4. Konceptualioms kuratorinėms parodoms, įvairiems kultūros tyrimams;
5. Jubiliejinėms parodoms (nuo 70 m., tačiau vertinami ir kiti kriterijai);
6. Kitų fondų, Europos sąjungos finansuojamiems projektams;
7. Kruopščiai ir atsakingai pateiktoms paraiškoms, kai išryškintas ir aiškus parodos turinys, numatytos papildomos projekto veiklos, kai paroda turi išplėtotas sklaidos galimybes.  
​
Paraiškos ir jų priedai priimami iki 2021 m. rugpjūčio 20 d.

2021 m. birželio 16 d., trečiadienį atveriama Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“.
Dailėtyrininkė Violeta Jasevičiūtė: „Šv. Jono gatvės galerijos parodoje laikrodžio rodyklės garsą imituojančiu pavadinimu – „TIK TAK“ – rodomi pastarųjų dešimties metų skulptorės Astos Vasiliauskaitės kūriniai. Lietuvoje skulptoriaus profesiją pasirenka vos kelios moterys ir dar mažiau jų atlaiko konkurencinę įtampą šioje nepaprastos jėgos ir atkaklumo reikalaujančioje meno srityje. Todėl norėtųsi prisiminti seną Konfucijaus išmintį: „Žmogus, judinantis didelį kalną, pradeda nuo mažų akmenų“.

Apie autorę:
Skulptorė Asta VASILIAUSKAITĖ gimė 1961 m. Kaliningrade. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo 1990 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis dailės muziejus ir Karaliaučiaus katedros muziejus. 1996 m. ji pelnė tarptautinės skulptūros kvadrienalės Rygoje diplomą, o 2007 m. apdovanota Miko J. Šileikio pirmąja premija Lietuvos dailės muziejuje surengtoje parodoje „Lietuvos laikas“. Kūryboje ženklios kelios sritys – mažoji skulptūrinė plastika, monumentalioji skulptūra ir medaliai. Naudojamos medžiagos ir technikos – natūralus akmuo, medis, atliejos bronzoje.“

Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki liepos 7 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

2021 m. gegužės 21 d., penktadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje atveriama jubiliejinė Tamaros Janovos (g. 1941) skulptūrų paroda „Retrospektyva“.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė: „Tamara Janova – viena iš nedaugelio moterų skulptorių, visą savo sąmoningą kūrybinį gyvenimą ištikimai paskyrusi skulptūros formoms analizuoti ir tverti. Daugiau kaip keturiasdešimt metų Tamaros estetinės nuostatos, neišpasakyta empatija aplinkos emocijoms, dramoms įsikūnijo į itin gausią bronzos, akmens, medžio, šamoto skulptūrų kolekciją.

Šiai trapiai moteriai nėra neįdomių temų, svetimų emocijų, jos nesustabdo nei fiziškai sunkus kūrybos procesas, nes svarbiausia, neišvengiama jos misija – regėti mus supantį pasaulį ir „ištraukti“ savo regėjimus, vizijas, emocijas į dienos šviesą̨. Pasiekti, kad mintis, personažas ar emocija iš abstrakčios idėjos kiauto išsiveržtų į realų̨ pasaulį trimačiais pavidalais, monumentaliomis ar kamerinėmis formomis.

Menininkės temų diapazonas – platus, ji „kalba“ universalia, apibendrintų formų ir kiekvienam aiškiai suvokiamų emocijų, jausmų, potyrių kalba. Nuo pat jaunystės Tamara buvo tarsi apdovanota tiesiog vitališka, intuityvia formos, plastikos pajauta – argi kitaip būtų išdrįsusi pasukti tokiu, atrodo, tik vyrams pakeliamu, skulptoriaus keliu?
 
Autorės kūrybą vertina muziejai, kolekcininkai, jos darbų gausu Lietuvos ir užsienio šalių̨ kolekcijose, o dirbtuvės šalia romantiškosios Vilnelės neaplenkia ir paprasti gerbėjai, norintys savo namus sušildyti meile, šiluma, nuoširdžiais jausmais bei išgyvenimais spinduliuojančiomis Tamaros Janovos skulptūromis.”

Tamaros Janovos skulptūrų paroda „Retrospektyva“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki birželio 11 d.

Parodos rengėjai dėkoja Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Kauno IX forto muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Lietuvos dailininkų sąjungos dailės fondui, sutikusiems paskolinti savo kolekcijose saugomus kūrinius. O taip pat – žurnalistei Violetai Beconienei už suteiktą galimybę parodyti filmą apie Tamarą Janovą (rež. Andrius Beconis).

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Šv. Jono gatvės galerija kviečia menininkus teikti paraiškas parodoms/projektams autentiškuose XVI a. gotikiniuose požemiuose, esančiuose po galerija.

218 kv. m. erdvių laukia būti užpildytos instaliacijomis, kūriniais, idėjomis.

Paraiškas siųskite iki š. m. birželio 5 d.

Paraiškos forma: https://docs.google.com/.../1FAIpQLScjsIA1PnN.../viewform...

Kontaktinis el. pašto adresas: info@svjonogatvesgalerija.lt

Anksčiau požemiuose vykdyti projektai: http://www.svjonogatvesgalerija.lt/po382emiuose.html
​
Su atrinktais kandidatais susisieksime iki birželio 15 d.

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienį pradeda veikti dailininkės Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“.
 
Parodoje eksponuojami autorės kelerių pastarųjų metų kūriniai, daugiausia marinistinės tematikos peizažai, kupini tylos estetikos ir introspektyvaus žvilgsnio į žmogų bei gamtą.
 
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė: „Ta pati jūra. Kita diena. Jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik jūrą. Ji kartais pati pasikviečia mane iš už 300 kilometrų. Viską metu ir važiuoju pasimatyti. Žiūriu į ją ir jaučiu, kad abi vėl pasikeitėm...“.
Pasak dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės, menininkės tapybos vaizdo sandara – ypatinga, kurianti poetišką atmosferą: „Anokia paslaptis, kad akimis vertindami paveikslą, bandome įminti jo traukos priežastį. Keli paprasti elementai – kranto rėžis, vandens plotas, atskiriantis dangaus intarpą – tampa kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės pojūčio metaforomis. Jos darbų nepavadinsi gamtovaizdžiais, tai sielos peizažai, pasakojimai apie būsenas ir jausenas.
Horizonto linija dalina drobę tai į kelias dalis, tai pusiau; ją pakeldama ar nuleisdama, dailininkė kuria aiškią, „nesugriaunamą“ paveikslo sandarą. Išskirtinis jos stiliaus bruožas – magiškasis realizmas, tapyba „apie gyvą gamtą, kai ne mes, o ji stebi mus, gal apie vienatvę, kai ne gyveni, o tik stebi gyvenančius, gal apie laukimą, kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs“.
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė gimė 1959 m. Kaune. 1984 m. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigė keramikos specialybę. Aktyviai dalyvauja parodose, simpoziumuose, pleneruose. Nuo 1992 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrybinei išraiškai naudoja aliejų, drobę, šamotinį molį, popierių, anglį. „Ta pati jūra. Kita diena“ – šešiolikta autorės personalinė paroda. Šiuo metu dailininkė gyvena ir kuria Vilniuje.
 
Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki gegužės 18 d.
 
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.