2011 12 06 – 2011 12 30
Laima Bronislava Pučkoriūtė
„Laikmečio fragmentas“
Projekto kuratorius – Aušra Petroškienė
Šv. Jono gatvės galerijoje 2011 m. gruodžio 06 d., 17 val. buvo atidaryta Laimos Bronislavos Pučkoriūtės paroda „Laikmečio fragmentas“.
LAIMOS BRONISLAVOS PUČKORIŪTĖS KŪRYBOS APŽVALGA
Laimos Bronislavos Pučkoriūtės pavardę tikrai galima įtraukti į Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenybių sąrašą, į kurį patektų menininkai, kūrę sudėtingu ideologinių bei politinių suvaržymų laikotarpiu, bet ir tomis aplinkybėmis sugebėję su inteligentui deramu orumu ir sumanumu prisidėti prie Lietuvos meninės kultūros sklaidos bei raidos.
XX amžiaus Lietuvos kultūros ir meno istorija neprasidėjo tik dešimtajame dešimtmetyje. Ir iki Atgimimo vyko parodos, buvo leidžiamos knygos bei kultūrinė-meninė periodika.
Kultūrinės spaudos leidinių nebuvo daug. Septintajame dešimtmetyje ėjo savaitraštis „Literatūra ir menas“, mėnraščiai „Pergalė“ ir „Kultūros barai“. Pastarajame L. B. Pučkoriūtė pradėjo dirbti menine redaktore 1966 metais, taigi, vos dvejiems metams praėjus nuo pirmojo numerio pasirodymo.
Prisiminus kaustančios praeities kasdienybės realijas, pažymėtina, kad, nepaisant ideologinių išlygų, daromų juntant nuolatinį Glavlito spaudimą, meninei spaudai vis tik pavyko rašyti aktualiais klausimais, supažindinti su naujausiais Lietuvos menininkų darbais (retai kada nušviestais ryškia socrealizmo šviesa), publikuoti tekstus Lietuvos istorijos (taip pat ir kultūros istorijos) temomis ir pristatyti tapytojus, grafikus, skulptorius bei taikomųjų menų atstovus ir jų naujausių darbų reprodukcijas.
L. B. Pučkoriūtė dažnai nerengdavo savo personalinių parodų, bet kas mėnesį savo kūrybos rezultatą parodydavo skaitytojams – išeidavo vis naujas „Kultūros barų“ numeris, tiesa, iš pradžių nedidelio, beveik kišeninio, formato nespalvotas žurnalas, primargintas 6–8 punktų šrifto tekstais – taupyta vieta, neleista palikti tuščios erdvės, vengta pauzių, reikalauta visus puslapius užpildyti informacija ar smulkiomis iliustracijomis, fotografijomis. Toks tada buvo periodikos stilius, tokie jai kelti reikalavimai. Panašūs ir to laiko „Moters“, „Moksleivio“ bei kiti žurnalai, bet „Kultūros barai“ jau tada smarkiai išsiskyrė bendrame kontekste, nes publikavo nemažai meno kūrinių, kokybiškų (menine, ne spaudos kokybe pasižyminčių) fotografijų bei kūrėjų fotografinių portretų, spausdino naujausius poetų, prozininkų tekstus, parodų apžvalgas su iliustracijomis, supažindindavo su architektūros bei dizaino pasiekimais (nors pati dizaino sąvoka dar nebuvo įsitvirtinusi).
Keičiantis redaktoriams (Antanas Jonynas ėjo redaktoriaus pareigas 1964 m., Aleksas Baltrūnas – 1965–1972 m., Vidminas Visgirda 1978–1980 m., Vilchelmas Chadzevičius 1986–1992 m., Bronys Savukynas 1992–2008 m.), L.B.Pučkoriūtė ketvirtį amžiaus kūrė meninį žurnalo vaizdą, įvaizdį. Beje, B.Savukynas buvo ilgametis L.Pučkoriūtės kolega, dirbo mėnraštyje nuo pat jo įsteigimo, iš pradžių kalbos, vėliau skyrių redaktoriumi, nors vyriausiuoju redaktoriumi tapo jau L.Pučkoriūtei išėjus.
Nereikia pamiršti, kad L.B.Pučkoriūtė maketuodavo žurnalą naudodamasi itin paprastomis priemonėmis: kiekvienas segmentas būdavo iškarpomas, klijuojamas, retušuojamas, derinamas rankomis, o antraštės rašomos kaligrafišku raštu. Grafikė ne tik maketuodavo žurnalą, suteikdama tekstams ir iliustracijoms pavidalą, numatydama jų vietą, bet ir parinkdavo visą iliustracinę medžiagą, o dažnai ir sukurdavo iliustracijas prozos ir poezijos tekstams. „Kultūros baruose“ beveik nuo pat įkūrimo dirbo ir fotomenininkas Algimantas Kunčius, kurio fotografiniai portretai jau yra tapę chrestomatiniais šio žanro pavyzdžiais. Jis istorijai išsaugojo žinomų menininkų portretų, fiksavo juos apimtus įkvėpimo ar tam tikrų nuotaikų ( jo Kazio Borutos portretas dabar puikuojasi kone kiekviename literatūros ar istorijos vadovėlyje). A. Kunčiaus fotografijos taip pat labai prisidėjo prie šio leidinio savito stiliaus susiformavimo.
Per tą ketvirtį amžiaus, kai žurnale dirbo L. B. Pučkoriūtė, daug kas keitėsi. Kito mėnraščio formatas, žurnalo „kepurės“ dizainas bei šriftas, mažėjo iliustracinės medžiagos, atsitiktinio dekoro ir vinječių, atsirado spalvoti viršeliai ir spalvotos reprodukcijų įklijos. Natūrali periodikos stiliaus raida vyko ir tebevyksta, bet „Kultūros barai“ tebeišsiskiria elegancija, orumu bei solidumu.
Dabar jau aštuoniasdešimtmečio sulaukusi grafikė L. B. Pučkoriūtė 1951–1957 metais studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Mokydamasi pas Joną Mackonį, Juozą Kėdainį, pasižymėjo kaip puiki piešėja. Leonas Žuklys ypač vertino jos gebėjimus ir net leisdavo koreguoti kitų studentų darbus. Menininkė studijavo kartu su Juozu Adomoniu, Genovaite Jacėnaite, Stasiu Krasausku bei Juozu Galkumi ir kitais.
Baigusi mokslus, buvo priimta į Dailininkų sąjungą, dalyvavo parodose (1981 m. – personalinė paroda), bet daugiausia dirbo knygų dailininke. Kūrė ne tik knygų viršelius, aplankus, bet ir iliustracijas, pasitelkdama lino, medžio raižybos, litografijos technikas, naudodama piešinius plunksnele, teptuku, tušu.
1957 metais buvo išleista Juozo Baltušio romano „Parduotos vasaros“ pirma knyga, kurios dailininke buvo L. B. Pučkoriūtė. Knygos meninis vaizdas, iliustracijos – grafikės diplominis darbas. Menininkė buvo Mykolo Sluckio „Vėjų pagairėje“, „Mums geriau nesusitikti“, Antano Venclovos „Draugystės“, Romualdo Kašausko „Saloje“, Algimanto Čekuolio „Perkūnas netrenkia į laivą“ dailininke. Dauguma jos sukurtų knygų iliustracijų pasižymi ne tik puikiu piešiniu, ekspresija, bet ir autentišku aplinkos vaizdavimu. Menininkė apipavidalino ir Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ antrą dalį, sukūrė šiai knygai puikius, minimalistiškai stilizuotus, poetizuotus raižinius.
Dirbdama „Kultūros baruose“, L. B. Pučkoriūtė turėjo galimybę bendradarbiauti su tikru Lietuvos kultūrininkų, rašytojų avangardu. Grafikė sukūrė daugelio jų ekslibrisus. Ji išraižė, nupiešė P. Ilgūno, B. Savukyno, P. Širvio, K. Sajos, J. Mikelinsko, V. Rudoko, V. Gečo ir kitų menininkų, bendradarbių knygos ženklus. Redakcijoje kryžiavosi daugelio iškilių asmenybių keliai.
Puiki portretistė net per redakcijos kolegijos posėdžius imdavosi pieštuko, piešdavo kolegas natūralioje aplinkoje, palinkusius virš popierių ar diskutuojančius. Šie portretai, manau, taip pat turi išliekamąją vertę.
Pasitraukusi iš aktyvios darbinės veiklos, grafikė nesiliovė kurti – jau antrą dešimtmetį tobulina aliejine pastele piešiamų peizažinių miniatiūrų techniką. Impresionistine, postimpresionistine maniera pasižymintys darbai atskleidžia puikų peizažo nuotaikų, niuansų, erdvių pojūtį. Gamta šiuose darbuose gyva, niuansuota, jaučiama atmosferos kaita ir virpesys, nesvarbu, ar vaizduojamas gilaus pavasario dangaus mėlis, ar nuauksinto rudens lapelių mirgėjimas, ar skubraus vėjo šuoro išgąsdinti medžių lapai bei praeiviai.
Nuolatinis gamtos kitimas, spalvų, nuotaikų, emocijų studijos, metų laikų kaita ir nedideliame formate žaižaruoja subtilia spalvų gama. Tiesiog apčiuopiamai mirguliuojantis oras, virpanti erdvė leidžia žiūrovui pajusti ir suvokti nepakartojamą akimirkos grožį.
Kartais gyvenimas priverčia kontempliuoti peizažą, matomą tik pro namų langą, bet ir nedideliame, akipločio ribose telpančiame, pasaulyje kartais susitelkia beribė gamtos grožio ir dieviškumo substancija, nes kiekviename medyje, jo šakelėje, pumpure ar praplaukiančiame debesyje galima išvysti gyvenimo, gamtos, sielos grožio apraiškas, atpindžius ir spalvas…
Vaidilutė Brazauskaitė-L.
Laima Bronislava Pučkoriūtė
„Laikmečio fragmentas“
Projekto kuratorius – Aušra Petroškienė
Šv. Jono gatvės galerijoje 2011 m. gruodžio 06 d., 17 val. buvo atidaryta Laimos Bronislavos Pučkoriūtės paroda „Laikmečio fragmentas“.
LAIMOS BRONISLAVOS PUČKORIŪTĖS KŪRYBOS APŽVALGA
Laimos Bronislavos Pučkoriūtės pavardę tikrai galima įtraukti į Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenybių sąrašą, į kurį patektų menininkai, kūrę sudėtingu ideologinių bei politinių suvaržymų laikotarpiu, bet ir tomis aplinkybėmis sugebėję su inteligentui deramu orumu ir sumanumu prisidėti prie Lietuvos meninės kultūros sklaidos bei raidos.
XX amžiaus Lietuvos kultūros ir meno istorija neprasidėjo tik dešimtajame dešimtmetyje. Ir iki Atgimimo vyko parodos, buvo leidžiamos knygos bei kultūrinė-meninė periodika.
Kultūrinės spaudos leidinių nebuvo daug. Septintajame dešimtmetyje ėjo savaitraštis „Literatūra ir menas“, mėnraščiai „Pergalė“ ir „Kultūros barai“. Pastarajame L. B. Pučkoriūtė pradėjo dirbti menine redaktore 1966 metais, taigi, vos dvejiems metams praėjus nuo pirmojo numerio pasirodymo.
Prisiminus kaustančios praeities kasdienybės realijas, pažymėtina, kad, nepaisant ideologinių išlygų, daromų juntant nuolatinį Glavlito spaudimą, meninei spaudai vis tik pavyko rašyti aktualiais klausimais, supažindinti su naujausiais Lietuvos menininkų darbais (retai kada nušviestais ryškia socrealizmo šviesa), publikuoti tekstus Lietuvos istorijos (taip pat ir kultūros istorijos) temomis ir pristatyti tapytojus, grafikus, skulptorius bei taikomųjų menų atstovus ir jų naujausių darbų reprodukcijas.
L. B. Pučkoriūtė dažnai nerengdavo savo personalinių parodų, bet kas mėnesį savo kūrybos rezultatą parodydavo skaitytojams – išeidavo vis naujas „Kultūros barų“ numeris, tiesa, iš pradžių nedidelio, beveik kišeninio, formato nespalvotas žurnalas, primargintas 6–8 punktų šrifto tekstais – taupyta vieta, neleista palikti tuščios erdvės, vengta pauzių, reikalauta visus puslapius užpildyti informacija ar smulkiomis iliustracijomis, fotografijomis. Toks tada buvo periodikos stilius, tokie jai kelti reikalavimai. Panašūs ir to laiko „Moters“, „Moksleivio“ bei kiti žurnalai, bet „Kultūros barai“ jau tada smarkiai išsiskyrė bendrame kontekste, nes publikavo nemažai meno kūrinių, kokybiškų (menine, ne spaudos kokybe pasižyminčių) fotografijų bei kūrėjų fotografinių portretų, spausdino naujausius poetų, prozininkų tekstus, parodų apžvalgas su iliustracijomis, supažindindavo su architektūros bei dizaino pasiekimais (nors pati dizaino sąvoka dar nebuvo įsitvirtinusi).
Keičiantis redaktoriams (Antanas Jonynas ėjo redaktoriaus pareigas 1964 m., Aleksas Baltrūnas – 1965–1972 m., Vidminas Visgirda 1978–1980 m., Vilchelmas Chadzevičius 1986–1992 m., Bronys Savukynas 1992–2008 m.), L.B.Pučkoriūtė ketvirtį amžiaus kūrė meninį žurnalo vaizdą, įvaizdį. Beje, B.Savukynas buvo ilgametis L.Pučkoriūtės kolega, dirbo mėnraštyje nuo pat jo įsteigimo, iš pradžių kalbos, vėliau skyrių redaktoriumi, nors vyriausiuoju redaktoriumi tapo jau L.Pučkoriūtei išėjus.
Nereikia pamiršti, kad L.B.Pučkoriūtė maketuodavo žurnalą naudodamasi itin paprastomis priemonėmis: kiekvienas segmentas būdavo iškarpomas, klijuojamas, retušuojamas, derinamas rankomis, o antraštės rašomos kaligrafišku raštu. Grafikė ne tik maketuodavo žurnalą, suteikdama tekstams ir iliustracijoms pavidalą, numatydama jų vietą, bet ir parinkdavo visą iliustracinę medžiagą, o dažnai ir sukurdavo iliustracijas prozos ir poezijos tekstams. „Kultūros baruose“ beveik nuo pat įkūrimo dirbo ir fotomenininkas Algimantas Kunčius, kurio fotografiniai portretai jau yra tapę chrestomatiniais šio žanro pavyzdžiais. Jis istorijai išsaugojo žinomų menininkų portretų, fiksavo juos apimtus įkvėpimo ar tam tikrų nuotaikų ( jo Kazio Borutos portretas dabar puikuojasi kone kiekviename literatūros ar istorijos vadovėlyje). A. Kunčiaus fotografijos taip pat labai prisidėjo prie šio leidinio savito stiliaus susiformavimo.
Per tą ketvirtį amžiaus, kai žurnale dirbo L. B. Pučkoriūtė, daug kas keitėsi. Kito mėnraščio formatas, žurnalo „kepurės“ dizainas bei šriftas, mažėjo iliustracinės medžiagos, atsitiktinio dekoro ir vinječių, atsirado spalvoti viršeliai ir spalvotos reprodukcijų įklijos. Natūrali periodikos stiliaus raida vyko ir tebevyksta, bet „Kultūros barai“ tebeišsiskiria elegancija, orumu bei solidumu.
Dabar jau aštuoniasdešimtmečio sulaukusi grafikė L. B. Pučkoriūtė 1951–1957 metais studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Mokydamasi pas Joną Mackonį, Juozą Kėdainį, pasižymėjo kaip puiki piešėja. Leonas Žuklys ypač vertino jos gebėjimus ir net leisdavo koreguoti kitų studentų darbus. Menininkė studijavo kartu su Juozu Adomoniu, Genovaite Jacėnaite, Stasiu Krasausku bei Juozu Galkumi ir kitais.
Baigusi mokslus, buvo priimta į Dailininkų sąjungą, dalyvavo parodose (1981 m. – personalinė paroda), bet daugiausia dirbo knygų dailininke. Kūrė ne tik knygų viršelius, aplankus, bet ir iliustracijas, pasitelkdama lino, medžio raižybos, litografijos technikas, naudodama piešinius plunksnele, teptuku, tušu.
1957 metais buvo išleista Juozo Baltušio romano „Parduotos vasaros“ pirma knyga, kurios dailininke buvo L. B. Pučkoriūtė. Knygos meninis vaizdas, iliustracijos – grafikės diplominis darbas. Menininkė buvo Mykolo Sluckio „Vėjų pagairėje“, „Mums geriau nesusitikti“, Antano Venclovos „Draugystės“, Romualdo Kašausko „Saloje“, Algimanto Čekuolio „Perkūnas netrenkia į laivą“ dailininke. Dauguma jos sukurtų knygų iliustracijų pasižymi ne tik puikiu piešiniu, ekspresija, bet ir autentišku aplinkos vaizdavimu. Menininkė apipavidalino ir Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ antrą dalį, sukūrė šiai knygai puikius, minimalistiškai stilizuotus, poetizuotus raižinius.
Dirbdama „Kultūros baruose“, L. B. Pučkoriūtė turėjo galimybę bendradarbiauti su tikru Lietuvos kultūrininkų, rašytojų avangardu. Grafikė sukūrė daugelio jų ekslibrisus. Ji išraižė, nupiešė P. Ilgūno, B. Savukyno, P. Širvio, K. Sajos, J. Mikelinsko, V. Rudoko, V. Gečo ir kitų menininkų, bendradarbių knygos ženklus. Redakcijoje kryžiavosi daugelio iškilių asmenybių keliai.
Puiki portretistė net per redakcijos kolegijos posėdžius imdavosi pieštuko, piešdavo kolegas natūralioje aplinkoje, palinkusius virš popierių ar diskutuojančius. Šie portretai, manau, taip pat turi išliekamąją vertę.
Pasitraukusi iš aktyvios darbinės veiklos, grafikė nesiliovė kurti – jau antrą dešimtmetį tobulina aliejine pastele piešiamų peizažinių miniatiūrų techniką. Impresionistine, postimpresionistine maniera pasižymintys darbai atskleidžia puikų peizažo nuotaikų, niuansų, erdvių pojūtį. Gamta šiuose darbuose gyva, niuansuota, jaučiama atmosferos kaita ir virpesys, nesvarbu, ar vaizduojamas gilaus pavasario dangaus mėlis, ar nuauksinto rudens lapelių mirgėjimas, ar skubraus vėjo šuoro išgąsdinti medžių lapai bei praeiviai.
Nuolatinis gamtos kitimas, spalvų, nuotaikų, emocijų studijos, metų laikų kaita ir nedideliame formate žaižaruoja subtilia spalvų gama. Tiesiog apčiuopiamai mirguliuojantis oras, virpanti erdvė leidžia žiūrovui pajusti ir suvokti nepakartojamą akimirkos grožį.
Kartais gyvenimas priverčia kontempliuoti peizažą, matomą tik pro namų langą, bet ir nedideliame, akipločio ribose telpančiame, pasaulyje kartais susitelkia beribė gamtos grožio ir dieviškumo substancija, nes kiekviename medyje, jo šakelėje, pumpure ar praplaukiančiame debesyje galima išvysti gyvenimo, gamtos, sielos grožio apraiškas, atpindžius ir spalvas…
Vaidilutė Brazauskaitė-L.
Meno kūrinių rodytų parodos metu sąrašas
| 2011puckoriute.doc |