2021.07.09-31
Klubas "Penktadienis 13". Pakitusi realybė
Klubas „Penktadienis 13“ save pristato kaip savivaldžią uždarą organizaciją, savanoriškumo pagrindu vienijančią pakvaišėlius, kurie mėgsta tą dieną siautėti ir įvairiai smagintis, nežiūrint į visus baimę keliančius draudimus ir perspėjimus. Šį kartą jie susirenka neprisirišdami prie datos ir požemiuose pristato kūrinius, paveiktus karantino sąlygų.
„Parodos idėja kilo iš oficialaus karantino laikotarpio apibūdinimo. Pakitusi realybė yra tai, su kuo tenka susidurti kiekvienam ir kasdien. Mums, kaip kūrėjams, jos poveikis ryškus ne tik buitiniame, bet ir kūrybiniame gyvenime. Menininkas kartais ir taip pabėga nuo persunktos ideologija, reklama, vartojimu paviršutiniškos kasdienos į savo vidinį pasaulį. Mums įdomu, kaip šitos dvi realybės formos – kasdieniška ir kūrybinė – vaizduotėje persidengia viena kitą ir sudaro, kad ir laikiną, bet jau kitą realybę. Kas yra toji Pakitusi realybė kiekvienam iš kūrėjų? Kaip ieškoti naujų atramos taškų, kad išlaikytume pusiausvyrą šiame sunkiai prognozuojame pasaulyje? Gal mums pavyks Ją įžvelgti labai skirtingų autorių kūriniuose.“
Parodos dalyviai:
Artūras Makštutis (skulptūra, skaitmeninė fotografija),
Bronius Duoba (skaitmeninė fotografija),
Lidija Pakonaitytė (tapyba),
Gediminas Mažintas (skulptūra),
Algimantas Kazlauskas (skulptūra),
Samvelas Gandžumijanas (skaitmeninė fotografija),
Saulius Tamuliavičius (skulptūra),
Inga Sfinksas (tapyba),
Kazimieras Dainovskis (tapyba),
Marius Skudžinskas (skulptūra),
Mantas Zableckas (grafika),
Jūratė Kazakevičiūtė (tekstilė),
Juozas Budzinauskas (skulptūra),
Alė Kalėdienė (tapyba).
„Parodos idėja kilo iš oficialaus karantino laikotarpio apibūdinimo. Pakitusi realybė yra tai, su kuo tenka susidurti kiekvienam ir kasdien. Mums, kaip kūrėjams, jos poveikis ryškus ne tik buitiniame, bet ir kūrybiniame gyvenime. Menininkas kartais ir taip pabėga nuo persunktos ideologija, reklama, vartojimu paviršutiniškos kasdienos į savo vidinį pasaulį. Mums įdomu, kaip šitos dvi realybės formos – kasdieniška ir kūrybinė – vaizduotėje persidengia viena kitą ir sudaro, kad ir laikiną, bet jau kitą realybę. Kas yra toji Pakitusi realybė kiekvienam iš kūrėjų? Kaip ieškoti naujų atramos taškų, kad išlaikytume pusiausvyrą šiame sunkiai prognozuojame pasaulyje? Gal mums pavyks Ją įžvelgti labai skirtingų autorių kūriniuose.“
Parodos dalyviai:
Artūras Makštutis (skulptūra, skaitmeninė fotografija),
Bronius Duoba (skaitmeninė fotografija),
Lidija Pakonaitytė (tapyba),
Gediminas Mažintas (skulptūra),
Algimantas Kazlauskas (skulptūra),
Samvelas Gandžumijanas (skaitmeninė fotografija),
Saulius Tamuliavičius (skulptūra),
Inga Sfinksas (tapyba),
Kazimieras Dainovskis (tapyba),
Marius Skudžinskas (skulptūra),
Mantas Zableckas (grafika),
Jūratė Kazakevičiūtė (tekstilė),
Juozas Budzinauskas (skulptūra),
Alė Kalėdienė (tapyba).
Reportažas iš Ernestos Balnytės instaliacijos "Mirties triukšmas"
2021.06.17 - 07.03
Ernesta Balnytė. "Mirties triukšmas"
Ernesta Balnytė: "Mirties triukšmas – kaulinė mozaika. Siekiu vizualaus baltojo triukšmo, kurį diktuoja pasirinktos medžiagos – kaulo – krūvis. Naudoju gyvulių kaulus, kuriuos nuo mėsinėjimo iki laikymo perokside balinimui, ruošiu pati. Procesas yra mozaikos nebylus svoris, kuris man lieka pilnai pažįstamas, žiūrovui numanomas, jam rodau „švarų produktą“. Siekiu išsivalyti ir išvalyti. Keliu sau klausimus apie baigtį, primityvumą, apie gyvūną, kuris esu ar nesu, baimę nežiūrėti į savo tamsiąsias puses, patogaus būvio sąmoningą atsisakymą dėl gijimo. Kaip netobulos ir aršios vidaus pusės persipynusios su gerosiomis? Skausmą, siekius ištrūkti iš kančios. Kaip tyla gali jungtis su triukšmu, o tuštuma su perpildymu, kas slepiasi trikdžiuose? Mąstau apie purvo ir švaros sąjungą, kaip viena neegzistuoja be kito. Apie dvi puses – spindinčią ir suteptą. Tylą ir prieš ją stovintį triukšmą.
Nesiekiu nieko gelbėti ar keisti, tik save. Šoką, kurį aš noriu sukurti, sumažinu iki tylios nerimasties, kuri kyla dėl baigtinės darbo formos, kurios dalių visuma neturi nuorodų į anatomiją, todėl nebėra atskirties tarp gyvulio ir žmogaus kaulų simbolikos. Tai pasiekiau per ilgą, varginantį darbą, per malonumo atsižadėjimą uždarytoje erdvėje. Šoko toli ieškoti nereikia, nebūtina taškytis kraujais baltame kube, jis aiškiai matomas kasdienybėje – savižudybių mastai, smurtas, neapykanta, ligos egzistuoja labai arti. Problema tame, jog problemos pasidaro normalumu, kaip pirminis pandeminis šokas virto kasdienybės faktu. Lieka tik kraupus, neaiškus zvimbesys.
Darbe atlikau veiksmus, kurie tapo tarsi nuolatine, beveik metus trukusia laidotuvių procesija. Valiau mėsą nuo kaulo, trupinau jį iki kristalo. Valiau ir skaldžiau save, narpliojau save, kad galėčiau sudėlioti iš naujo. Bandyčiau kasdien ir kasnakt prisijaukinti baigties neišvengiamybę. Objektas, kurį pasirinkau, yra fizinės mirties įrodymas ir simbolis, kurį naikinau. Dekonstruodama kaulų anatomiją, siekiau sukurti tarpinį variantą tarp dulkės ir formos. Palikdama tik dalinį kaulo atpažįstamumą, bandžiau sukurti tykiai akis badančią visumą. Priimti daiktu virtusią gyvastį. Susitaikyti su baime virsti tik daiktu, miltais, pelenais. Baime, jog mylimieji išnyks dalelėmis. Valiau tam, kad susitaikyčiau ir susitikčiau.
Mirties triukšmu pirmiausia įvardiju baigties mastą. Po žeme per amžius tykiai skyla mirusiųjų kaulai. Šis negirdimas, nematomas šnaresys, kaip nuojauta, kaip vaiduoklis, plūduriuoja mano galvoje. Šį triukšmą matau ir po visais tapybiniais sluoksniais, kur pirminė įtampa kyla iš tapytojo pasirinkimo drobes įtempti kaulų klijais. Pirmąjį nematomą tapybos sluoksnį iškeliu į matomybę. Kalbėdama apie triukšmą, negaliu nepaminėti tylos. Triukšmas eina su tyla, iš jo kyla siekis nutilti. Ištrinti trūkčiojimą, šniokštimą, spengimą. Jei patalpinčiau save į vakuumą, ir ten tylos nerasčiau, jei ir galiu ją aptikti, tuomet tai yra tarpai, plyšiai ir trūkiai. Miniu tylą, nes jos svarba neįvardijama. Visada jos ieškojau. Vizualiame ir garsiniame triukšme atkreipiu dėmesį į tarpus. Galbūt juose nerimas pasiduoda ir atsiranda vietos tylai skleistis. Dėliodama mozaiką, su kiekviena skeveldra statydama triukšmą, neišvengiu susitikimo su tuštuma. Tuštuma, kuri nėra neigiama, veikiau faktinė. Visos akys kurias šalinau, yra tokios pačios – tuščios. Tuščias niekis, stovintis mirusių gyvūnų vyzdžio centre, stovint ir stebint veidrodį, ar pažvelgus į kito akis."
Nesiekiu nieko gelbėti ar keisti, tik save. Šoką, kurį aš noriu sukurti, sumažinu iki tylios nerimasties, kuri kyla dėl baigtinės darbo formos, kurios dalių visuma neturi nuorodų į anatomiją, todėl nebėra atskirties tarp gyvulio ir žmogaus kaulų simbolikos. Tai pasiekiau per ilgą, varginantį darbą, per malonumo atsižadėjimą uždarytoje erdvėje. Šoko toli ieškoti nereikia, nebūtina taškytis kraujais baltame kube, jis aiškiai matomas kasdienybėje – savižudybių mastai, smurtas, neapykanta, ligos egzistuoja labai arti. Problema tame, jog problemos pasidaro normalumu, kaip pirminis pandeminis šokas virto kasdienybės faktu. Lieka tik kraupus, neaiškus zvimbesys.
Darbe atlikau veiksmus, kurie tapo tarsi nuolatine, beveik metus trukusia laidotuvių procesija. Valiau mėsą nuo kaulo, trupinau jį iki kristalo. Valiau ir skaldžiau save, narpliojau save, kad galėčiau sudėlioti iš naujo. Bandyčiau kasdien ir kasnakt prisijaukinti baigties neišvengiamybę. Objektas, kurį pasirinkau, yra fizinės mirties įrodymas ir simbolis, kurį naikinau. Dekonstruodama kaulų anatomiją, siekiau sukurti tarpinį variantą tarp dulkės ir formos. Palikdama tik dalinį kaulo atpažįstamumą, bandžiau sukurti tykiai akis badančią visumą. Priimti daiktu virtusią gyvastį. Susitaikyti su baime virsti tik daiktu, miltais, pelenais. Baime, jog mylimieji išnyks dalelėmis. Valiau tam, kad susitaikyčiau ir susitikčiau.
Mirties triukšmu pirmiausia įvardiju baigties mastą. Po žeme per amžius tykiai skyla mirusiųjų kaulai. Šis negirdimas, nematomas šnaresys, kaip nuojauta, kaip vaiduoklis, plūduriuoja mano galvoje. Šį triukšmą matau ir po visais tapybiniais sluoksniais, kur pirminė įtampa kyla iš tapytojo pasirinkimo drobes įtempti kaulų klijais. Pirmąjį nematomą tapybos sluoksnį iškeliu į matomybę. Kalbėdama apie triukšmą, negaliu nepaminėti tylos. Triukšmas eina su tyla, iš jo kyla siekis nutilti. Ištrinti trūkčiojimą, šniokštimą, spengimą. Jei patalpinčiau save į vakuumą, ir ten tylos nerasčiau, jei ir galiu ją aptikti, tuomet tai yra tarpai, plyšiai ir trūkiai. Miniu tylą, nes jos svarba neįvardijama. Visada jos ieškojau. Vizualiame ir garsiniame triukšme atkreipiu dėmesį į tarpus. Galbūt juose nerimas pasiduoda ir atsiranda vietos tylai skleistis. Dėliodama mozaiką, su kiekviena skeveldra statydama triukšmą, neišvengiu susitikimo su tuštuma. Tuštuma, kuri nėra neigiama, veikiau faktinė. Visos akys kurias šalinau, yra tokios pačios – tuščios. Tuščias niekis, stovintis mirusių gyvūnų vyzdžio centre, stovint ir stebint veidrodį, ar pažvelgus į kito akis."
Nuotraukos iš grupinės instaliacijų parodos "MANIFESTO be kaukių"
2021.05.14 - 2021.05.30
Grupinė instaliacijų paroda "MANIFESTO be kaukių"
Eglės Gandos Bogdanienės kuruojama studentų paroda. Parodos dalyviai: Greta Virzbickytė, Matas Petkūnas, Miglė Kemeklytė, Almantas Kunskas, Erikas Marcinkevičius, Simona Kirstukaitė-Akulashvili, Lasha Akulashvili, Kotryna Onaitytė, Ieva Juozapaitytė, Urtė Lagunavičiūtė, Marija Žiemytė, Jolanta Sendaitė-Paulauskienė.
XX amžius buvo kupinas nesiliaujančių revoliucijų, karų, krizių ir siūlymų kurti naujas pasaulio tvarkas. Tokių neramumų neatskiriama pasekmė – menininkų judėjimai modernizme: futurizmas, dada, siurrealizmas, konceptualus menas ir kt. Šie judėjimai kūrė manifestus: fundamentalius tekstus, kredo, šaukinius veikti. Daugumoje šiuos manifestus rašė jauni, laukiniai menininkai, degantys idealizmo idėjomis, kurie be sentimentų užbraukdavo tradicijas, papročius ir istorijos garbinimą ir verždavosi kurti naujas vizijas.
Įkvėptas šios naujų idėjų ir formų kūrimo aistros ir revoliucinių manifestų, menininkas Julian Rosefeldt tyrinėjo manifestų atgarsius mūsų dienomis ir sukūrė „Manifesto”. Jis sukonstravo 13 video monologų, ištraukdamas iš meno pasaulio manifestų citatas. Daugumoje siužetų manifestai yra pakankamai integruoti į siužetą. Tik viename video – prologe – nėra jokio siužeto, tik rodomas lydomas metalas ir girdimi žodžiai iš komunizmo manifesto, parašyto Karlo Markso ir Fridricho Engelso: „Visa, kas kieta, ištirpsta ore“. Šiuo prologu Rosefeldt siekė pademonstruoti šiuolaikinio menininko priklausomybę nuo socialinio, ekonominio, politinio konteksto. Tuo pačiu norėdamas praplėsti probleminį kontekstą nacionalizmo, poliarizacijos, atskirties, ekstremizmo klausimais, kas yra itin aktualu šiandien. Meninis aktyvizmas – būdas kviesti daryti pokyčius. Menininkai tokioje situacijoje gali reikštis bendruomenėse arba individualiai. Dauguma manifestų tekstų parašyta seniai, tačiau tokios mintys kaip „aš kariauju su savo laiku“, yra būdingos ir šiuolaikiniams menininkams.
XXI a. antropoceno epochos socialines ir ekonomines krizes papildžiusios globalios pandemijos kuria naujus meno judėjimus, keičia manifestų turinį ir retoriką, skatina kurti nenuspėjamus patirčių scenarijus. Įkvėpti šiuolaikinių išgyvenimų ir manifestų istorijų, įvairių specialybių VDA studentai susibūrė parodai „MANIFESTO BE KAUKIŲ”. Parodoje vizualios raiškos priemonėmis kalbama apie egzistencinius jauno menininko būties klausimus, apmąstant ekologijos, socialinius, politinius, kultūrinius kontekstus.
Paroda yra studijų dalyko „Menas išplėstame socialiniame kontekste” dalis. Studijų eigoje studentai buvo skatinami savarankiškai atrasti problemines situacijas, jas aktualizuoti, analizuoti, vertinti ir ne/per/su/kurti teksto ir vaizdo kūrinius.
„Prisiekiu susilaikyti nuo asmeninio stiliaus. Aš nebesu menininkas. Aš prisiekiu susilaikyti nuo kūrinio kūrimo, nes akimirką laikau svarbesne už visumą. Mano aukščiausias tikslas yra išstumti tiesą iš savo charakterio ir nuostatų. Prisiekiu taip daryti, visomis pajėgomis, aukodamas gerą skonį ir estetinius įsitikinimus. Faktai kuria normas ir tiesą.” – Julian Rosefeldt, „Manifesto” (2015 m.)
XX amžius buvo kupinas nesiliaujančių revoliucijų, karų, krizių ir siūlymų kurti naujas pasaulio tvarkas. Tokių neramumų neatskiriama pasekmė – menininkų judėjimai modernizme: futurizmas, dada, siurrealizmas, konceptualus menas ir kt. Šie judėjimai kūrė manifestus: fundamentalius tekstus, kredo, šaukinius veikti. Daugumoje šiuos manifestus rašė jauni, laukiniai menininkai, degantys idealizmo idėjomis, kurie be sentimentų užbraukdavo tradicijas, papročius ir istorijos garbinimą ir verždavosi kurti naujas vizijas.
Įkvėptas šios naujų idėjų ir formų kūrimo aistros ir revoliucinių manifestų, menininkas Julian Rosefeldt tyrinėjo manifestų atgarsius mūsų dienomis ir sukūrė „Manifesto”. Jis sukonstravo 13 video monologų, ištraukdamas iš meno pasaulio manifestų citatas. Daugumoje siužetų manifestai yra pakankamai integruoti į siužetą. Tik viename video – prologe – nėra jokio siužeto, tik rodomas lydomas metalas ir girdimi žodžiai iš komunizmo manifesto, parašyto Karlo Markso ir Fridricho Engelso: „Visa, kas kieta, ištirpsta ore“. Šiuo prologu Rosefeldt siekė pademonstruoti šiuolaikinio menininko priklausomybę nuo socialinio, ekonominio, politinio konteksto. Tuo pačiu norėdamas praplėsti probleminį kontekstą nacionalizmo, poliarizacijos, atskirties, ekstremizmo klausimais, kas yra itin aktualu šiandien. Meninis aktyvizmas – būdas kviesti daryti pokyčius. Menininkai tokioje situacijoje gali reikštis bendruomenėse arba individualiai. Dauguma manifestų tekstų parašyta seniai, tačiau tokios mintys kaip „aš kariauju su savo laiku“, yra būdingos ir šiuolaikiniams menininkams.
XXI a. antropoceno epochos socialines ir ekonomines krizes papildžiusios globalios pandemijos kuria naujus meno judėjimus, keičia manifestų turinį ir retoriką, skatina kurti nenuspėjamus patirčių scenarijus. Įkvėpti šiuolaikinių išgyvenimų ir manifestų istorijų, įvairių specialybių VDA studentai susibūrė parodai „MANIFESTO BE KAUKIŲ”. Parodoje vizualios raiškos priemonėmis kalbama apie egzistencinius jauno menininko būties klausimus, apmąstant ekologijos, socialinius, politinius, kultūrinius kontekstus.
Paroda yra studijų dalyko „Menas išplėstame socialiniame kontekste” dalis. Studijų eigoje studentai buvo skatinami savarankiškai atrasti problemines situacijas, jas aktualizuoti, analizuoti, vertinti ir ne/per/su/kurti teksto ir vaizdo kūrinius.
„Prisiekiu susilaikyti nuo asmeninio stiliaus. Aš nebesu menininkas. Aš prisiekiu susilaikyti nuo kūrinio kūrimo, nes akimirką laikau svarbesne už visumą. Mano aukščiausias tikslas yra išstumti tiesą iš savo charakterio ir nuostatų. Prisiekiu taip daryti, visomis pajėgomis, aukodamas gerą skonį ir estetinius įsitikinimus. Faktai kuria normas ir tiesą.” – Julian Rosefeldt, „Manifesto” (2015 m.)
2019.12.13 - 2020.01.31
Klubas Penktadienis 13/ paroda Šešėliai # 4
Gruodžio 13 d., penktadienis.
Klubo "Penktadienis 13" nariai su draugais menine forma užduoda klausimus "kur“:
prietarai, ritualai, meilė, kančia, pradžia, grožis, galas, amžinybė?
Klubas „Penktadienis 13“, įsteigęs save prieš dešimt metų, apjungia artistus, kurie lieka ištikimi kalendorinei datai PENKTADIENIS 13 DIENA, ją primindami meninėmis akcijomis ar parodomis. Parodų ciklas "Šešėliai" - tai klubo paralelinis projektas, kuris nesiriša prie datos ir siekia konkrečiau pristatyti kiekvieną autorių. Tai jau ketvirtoji "Šešėlių" paroda per keturis metus, kuri neplanuotai sutapo su penktadienio 13-osios data. Klubas su didesne gausa autorių kviečia pasižvalgyti į požemius ir kitas gelmes.
2018.05.15 - 2019.06.01
"9 požemiai"
Devynių parodų ciklas.
Parodų autoriai: Gitenis Umbrasas, Irma Balakauskaitė, Julius Žėkas ir Justina Tulaitė, Marius Skudžinskas, Jonas Arčikauskas, Donatas Norušis, Jurga Uzdilaitė ir Andrius Janulaitis, Violeta Laužonytė, Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė.
Parodų autoriai: Gitenis Umbrasas, Irma Balakauskaitė, Julius Žėkas ir Justina Tulaitė, Marius Skudžinskas, Jonas Arčikauskas, Donatas Norušis, Jurga Uzdilaitė ir Andrius Janulaitis, Violeta Laužonytė, Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė.
