Antanas Olbutas. VAIZDAS - ŽODIS

Antanas Olbutas — įvairiapusis kūrėjas: dailėtyrininkas, medalininkas, skulptorius, grafikas, tapytojas, poetas, įvairių parodų simpoziumų bei konkursų organizatorius. Jo kūrybos neįmanoma su niekuo sumaišyti. Menininkas turi savitą braižą — lengvai atpažįstamos stilizuotos, išilgintų proporcijų figūros, komponuojamos dažniausiai tuščioje erdvėje, atmetus visas nereikalingas detales. Olbuto kūriniai žiūrovą tarsi perkelia abstrahuotą pasaulį, tolimą nuo realistinio meno suvokimo.
Perfrazuotą tikrovę pateikianti ženklų sistema yra kur kas paveikesnė nei detalizuotą realybę kopijuojanti kūryba. Toks kūrimo metodas paprastai grindžiamas intuicija, kuri, kaip teigė meno teoretikas Rudolfas Arnheimas, yra lyg dovana iš niekur ir kartais gali būti priskiriama antžmogiškam įkvėpimui. Intuityvios įžvalgos, palyginti su intelektu, kuris ieško linijinių, matematinių formulių, nepasiduoda analizei ir jos nereikalauja. 0 kad suvoktum potekstes ar teiginius, reikia tam tikrų pastangų; objektas, atrastas po kovos, visuomet malonesnis nei tas, kuris yra akivaizdus. Olbuto kūriniai taip pat, pritaikant intuityvų pažinimą, leidžia suvokti objekto visumą, suteikia jiems papildomą realybės di­mensiją. Dailininkas tikrovę transformuoja ieškodamas esminės objekto charakteristikos.
Formos stilizavimas Olbuto kūriniuose nėra savitikslis. Stilizuotomis formomis jis pa­vaizduoja esminius objekto bruožus, sukurdamas visumą, įkūnijančią formos ir turinio daugiasluoksniškumą, prieštaravimus ir kaitą. Vokiečių sociologas ir filosofas Theodoras Adorno rašė, kad tik atsiskyręs nuo empiriškos realybės meno kūrinys gali tapti aukš­tesnio lygio buvimu. Ar tai reiškia, kad menas turi būti paprastas? Išties, Antano Olbuto kūryba yra būdinga postmodernizmo epochai, kai menas grįžta prie pirmapradžių šaknų.

Eglė Dean

PARODA NUO LAPKRIČIO 6 IKI LAPKRIČIO 24