Apie Irminą ir Remigijų Dūdėnus

Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė: "Kai du menininkai, sutuoktiniai, nutaria savo darbų parodą rengti drauge, visuomet, be jokios
ironijos, pagalvoji – kokie drąsūs. Bebaimis noras būti vienoje erdvėje ir laike yra ypatinga
nuostata ir tampa jų kūrybinio credo esme. Tarsi teigiama: mes kartu, bet tai tik brandus
dviejų asmenybių apsisprendimas, o kūryba „gyvena“ skirtingus „gyvenimus“.

Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai
nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei
tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį
vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. Irmina Dūdėnienė išdavė paslaptį, kad esu pirmoji
įkėlusi koją į jo studiją, namuose, jaukiame Antakalnyje. Menininkas yra dalyvavęs 2012 m.
ŠMC rengtoje tapybos parodoje, simboliniu pavadinimu „Kaip aš čia patekau“. Po to sekė ilga,
ilga pauzė…

Pamačiusi Remigijaus Dūdėno darbus studijoje, labai aiškiai supratau, kad menininkas vieną
dieną turėjo praskleisti savo kūrybos „uždangą“ – tokia gaivališka, besiveržiančių formų ir
pavidalų įvairove, spalvinga, tikrąja žodžio prasme, netelpanti rėmuose, tapyba tiesiog ištrūko
iš privačios erdvės. Juk negalėjo taip lengvai būti pamirštos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje
gautos V. Kisarausko pamokos ir norai įstoti į VDI (Valstybinis dailės institutas) tapybos
fakultetą. Teko pasirinkti architektūrą, nes aplinkybės susiklostė nepalankiai, kažkam
pasirodė, kad Remis yra „tinkamesnis“ kitai meno sričiai. Tačiau troškimai niekur nedingsta,
jie brandinami iki tam tikro laiko, o paskui prasiveržia, nugalėdami išorinį ir vidinį
pasipriešinimą į paviršių.

Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema,
iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji
vystoma ir interpretuojama. Didžiuliai drobės paviršiai tarsi teptuko nevaldoma jėga,
gaivališkai, ryškiu koloritu „užpildo“ juos, kuria užburiantį ritmą, Spalvos pliūpsniai, energingi
potėpiai kaip viesulas įsiveržia ir teškia dažą ant drobės. Tai kelia nuostabą, nes, kai kalbiesi
su menininku, stebina jo tarsi budistų vienuolio, ramybė ir santūrumas. Taigi, Remigijui
Dūdėnui tapyba – būdas mąstyti kitaip, pamiršti griežtas architektūrines formas, disciplinuotą
vaizdą, išlaisvinti vaizduotę ir savo improvizacijos dovaną kaip palaimą.

Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko
darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji
pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia.

Irmina Dūdėnienė gimė Plungėje, bet su Remigijumi pažįstami dar nuo M. K. Čiurlionio menų
gimnazijos suolo, tad judviejų ryšys užgrūdintas laiko ir kasdieniais šeimos rūpesčiais. Irminą
Dūdėnienę pavadinčiau universalia menininke, ji lieja akvareles, iliustruoja vaikų literatūros
knygas, kuria keramikos objektus. Pati menininkė prisipažįsta – „man lengvai sekėsi valdyti
liniją, nes dar menų mokykloje patiko grafika, tapyba, mokiausi skulptūros. Tad studijuoti
pasirinkau specialybę, kur visų menų sintezė – forma, linija, spalva – keramiką.“
​
Paklausta kaip gimė idėja surengti parodą, ji kukliai prisipažino, kad jai svarbu buvo ne tiek jos
kūriniai, kiek vyro, Remigijaus kūryba, apie kurios egzistavimą žino tik pačių artimiausių
draugų ratas… Klausantis menininkės, man iškilo pakeleivių vaizdinys, kai du žmonės eina
petys į petį, brandžią vasarą rugiais išplaukusiais laukais – gyvenimo keliu…"