Sigitos dackevičiūtės skulptūra, Aistės Juškevičiūtės tapyba

---

Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda Alteracijos
 
Sigitos Dackevičiūtės instaliacijos vienija keletą išeities taškų. Tai dėmesys procesams (priešingai statiškiems esiniams ar nekintančioms, įsitvirtinusioms būklėms), tapsmas kitu (bandymas pabūti paribiuose, ar tiesiog kito kailyje), ir įprastų hierarchijų kvestionavimas ar ironiškas požiūris. Alteracijos – tai nedideli, kartais vos juntami išvaizdos, būklės, struktūros pokyčiai, muzikoje – garso pasikeitimas tonu ar pustoniu. Šios parodos tyrimo linijos vingiuoja tarp įvairių eko- temų bei gamtos ir technologijų sandūrų. Kūrinių motyvai atsirado iš autorės singuliarių patyrimų, įvairių sandūrų, ar tiesiog nenusakomų jutimo intensyvumų. Dvi eko linijos instaliacijos jau buvo eksponuotos Meno parke 2016 12, bendroje trijų autorių parodoje Bendra zona. Čia jos šiek tiek modifikuotos.
          Instaliacija yra atvira sistema, užgrobianti erdvę, ją skaidanti ir performuojanti. Instaliacijos objektai, kaip singuliarus formų ir medžiagų derinys, išskleistas erdvėje, reikalauja aktyvaus santykio (norint pamatyti visumą, reikia jį apeiti). Su medžiagų ir formų junginiais dialogo ar disonanso principu siejasi aliuzijų ir referencijų plotmės, turinio ar minties užuominos. Formos ir idėjos plotmės yra tarsi savarankiškos, tačiau jos neapsieina viena be kitos, ir varžosi viena su kita. Šios parodos tematinę įtampą palaiko formų, medžiagų ir ritmų kontrastai: plaukiančios poliesterio formos ir plokštuminė, sustabdyta judesio plastika; aštrios tarsi pjūklo ašmenys metalo briaunos ir pūkuotas (tikras-netikras) kailis; stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai žydroje ekrano šviesoje ir augalijos pasaulio natūralios struktūros. Formos ir ritmai įvairiai sąveikauja su vaizdinių referencijomis: sustiprina jas arba kontrastuoja, sukurdami papildomų, net prieštaringų reikšminių klodų. 
 
 
Aistės Juškevičiūtės tapyba Rožinis
 
Aistės Juškevičiūtės abstrakčiai tapybai visada buvo būdingas sustiprintas geometrinis ritmas. Šioje parodoje laisvų potėpių tapyba ir geometrinių ritmų jungtis įgauna naują santykį. Laisvai pakabintos, nerėmintos drobės išsivaduoja iš ribojančių rėmų griežtumo, o suskaidytos stačiakampio formos, stačiakampių ritmų akcentai, tarsi pakibę neapibrėžtoje ekspresyvioje tapybinėje erdvėje, tampa pagrindiniais kompoziciniais atraminiais mazgais. Kompozicines struktūras organizuoja ir nubėgančių dažo linijų kuriamas subtilus tinklas.
Parodoje eksponuojamas drobes vienija pasikartojanti skirtingo intensyvumo rožinė spalva. Tai tapyba kaip meditacija į pagrindinę spalvą, arba rožinės spalvos žaismas/dialogas su daugiasluoksne tapyba, kuri praturtinama pastelės, pieštuko štrichais, rašymu, skaičių sekomis. Rožinės spalvos akcentai sąveikauja su bendru parodos pavadinimu Rožinis. Tapybinė meditacija į rožinę spalvą čia prilyginama religinės tradicijos meditacinei rožinio maldai. Drauge rožinė veikia kaip intensyvi spalva, kaip svarbiausias ir intensyviausias akcentas drobėse. Tai ir dialogas tarp rožinės spalvos bei kitos prasmės dimensijos – rožinio kaip meditacinės maldos. Abi pusės – rožinė spalva ir žodžio rožinis meditacinė reikšmė – kuria interpretacines tarpusavio įtampas, ir yra autorei vienodai svarbios.
Paveikslai jungiami į ciklus, per kuriuos pereidami rožiniai akcentai  organizuoja tapybinę erdvę. Rožinis stačiakampis tai išauga, užimdamas beveik visą drobės plotą, tai susitraukia, tapdamas centriniu akcentu, ar mažais tamsiai rožiniais stačiakampiukais, prasiskverbiančiais iš už turtingo tapybinio audinio. Čia naudojamas optinis erdvės atitolinimas ar priartinimas: iš toli matoma vienos spalvos plokštuma, iš arti pasirodo besanti daugybės sluoksnių ir elementų sampyna. Tarsi norėta pamatyti rožinę spalvą ar šviesą iš arti, arba atidžiau patyrinėti rožinio akcento aplinką. Kai kuriuose paveiksluose atsiranda rožinė linija, tiesi ar kampuota. Kūrybos proceso metu paveikslai pereina sudėtingą procesą: vienas ant kito klojami įvairūs sluoksniai, kuriuos sudaro spalviniai potėpiai, dažų taškymo pėdsakai, grafinės linijos, geometrinės formos, žodžiai, skaičių sekos, liejami nubėgantys dažų sluoksniai. Naudojamos įvairios medžiagos – akrilas, pastelė, grafitas. Daugybė sluoksnių kuria turtingą tapybinį erdvinį audinį, kuris įgauna optinių efektų.

---

Paroda Šv. Jono gatvės galerijoje nuo lapkričio 27 iki gruodžio 15 dienos