Dalios Gentvainytės ir Jono Arčikausko keramikos paroda "Dienoraštis arba kasdienybės istorija"

„Nulipdyti sodą – tai lyg nupiešti dar kartą kryžių arba žvaigždę. Motyvas kintantis, augantis ir tuo pačiu – amžinas. Nulipdyti sodą – mano nerimas, mano siekiamybė.
Nulipdyti sodą – nulipdyti pasaulį. Pasaulis begalinis. Nulipdyti reiškia apibrėžti, sustabdyti. Sodas in memoriam galbūt padės tą mintį paliesti. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys - daugybė detalių privalo paklusti, pritapti ir harmoningai įsijungti į vieningą erdvinę struktūrą. Kiekvieną Sodą (atskirą kompoziciją) dedikuosiu konkrečiam žmogui, bet jau išėjusiam – mirusiam – tokiu būdu atsiranda tarsi dangiškas matavimas – amžinybė….

Technologijos revoliucija palengvino žmogaus gyvenimą, gerokai suveldama galvelę. Kūryba virto greitakalbiu, isterišku, fragmentišku žmogaus saviraiškos dariniu. Palengvintas tariamas rezultatas kuria kūrybos iliuziją, nors iš tikrųjų atitolina mus nuo bet kokios prasmės ir atsakomybės, pripildo sutrūkusį savimeilės stiklainį…
Keramikai – žavioji savižudžių bendrija, vis dar bandanti iš naujo atrasti sukamą ratą.“

D. Gentvainytė ir J. Arčikauskas




Paroda susideda iš daugybės skirtingų komponentų, o kiekvienas motyvas – mėginimas apibrėžti, sustabdyti laiką, tarsi įsiskverbti į nedalomą seką, eksponuojant savąją patirtį.
Kūriniai lipdomi nuo fragmento, detalės iki daikto atsiradimo visumos.
Atskirų darbų salelės sujungia skirtingo meto darbus, kurie sudaro einančio laiko seką tarsi Valandų Knygą.
Kartu su paroda J. Arčikauskas ir D. Gentvainytė ketina pravesti kūrimo proceso išviešinimus – pamokas parapijonims ir praeiviams „Sukurk pats, pamėgink!“.


Parodos atidarymas gruodžio 6 dieną 18 valandą.
Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos.