Gintaras Kušlys. Juodos ir Spalvų sandūroje. tapyba ir grafika.

Šv. Jono Gatvės Galerija kviečia Jus į susitikimą su Gintaru Kušliu, šiuo metu veikiančios parodos autoriumi.
kuris įvyks rugpjūčio 2 d., ketvirtadienį, 18 val. 

Paroda veiks liepos 24 - rugpjūčio 18 d.

Autorius apie parodą pasakoja:

Prieš kurį buvau (itin) susikoncentravęs į rašymą – rengiau spaudai eilę savo (dailėtyros) tekstų, be to, esė rinkinį, kurį pavadinau „Lietuvos sienų tapybos restauravimas: autentiškumas vs. simuliakro galia“... Tad tapyba man buvo tapusi kone kontekstinė, nors gal ir nesakyčiau, kad antraplanė...
 
Vis dėlto, kaip žinia, viskam savas laikas. Štai ir pasak Konfucijaus: „Kilnus žmogus atkakliai stengiasi eiti Teisingu keliu, tačiau jis nėra užsispyręs“.[1] Arba dar kitaip tariant, gyvenime viskas juda cikliškai ir tapyba – tas kone džiugiausias mano gyvenimo vyksmas – neišvengiamai (atėjus laikui) atsiima savo.
 
Ir netgi daugiau: nepabijosiu minties, kad man tapyba yra tarsi magija arba sapnas, juolab tai ir savotiškas prieglobstis, alternatyva...  arba atgaiva tai nūdienei kasdienybei, tiksliau, tam dvasiniam vakuumui, kuris (neišvengiamai) gimsta galvoje sandūroje su aplinkos realybe.
 
Kažkuria proga, beje, esu jau rašęs – tačiau ši paralelė man itin artima (tad vėl pasikartosiu), kad neretai jaučiuosi tarsi būčiau vieno žinomo semiotikos profesoriaus Umberto Eco romano personažo – Baudolino – kailyje, kurio pasigraudenimai, skamba maždaug taip (citata): „šitų žodžių čia būta ir nejėgiau jų nugremžtie, teks praleistie, paskui jeng kas ras mano parašytus lapus, nė raštininkas nevalios suprastie...“[2] Manau, kad tai irgi galėtų būti tam tikras raktas į (geresnį) mano kūrinių suvokimą...
 
Šiaip ar taip, traktuoju tapybą ne tik kaip lygiagretų / paralelinį / vos ne anapusinį procesą, kuris ne tik nenutrūksta, tačiau ir kaip vyksmą, kuris nepaleidžia manęs – net ir tada, jeigu krebždinu plunksna... t. y., leidžiantį išsivaduoti iš (kasdienybės) pilkumos, pakilti virš savęs, patirti emocijų audras...
 
Gal čia kiek ir per drąsiai surizikavęs įvardinti save (vienokiu ar kitokiu) gyvenimo metraštininku, kuris vis rašo ir rašo – pieštuku, plunksna, dažais, teptukais ir t. t., neretai net ir pats dorai nesuvokdamas, ar apskritai kas nors (ir kurioje vietoje) pavyko, ar nepavyko... tačiau sakyčiau, jog tiek ir spalvos, tiek ir juodu dažu persunkti potėpiai mano pastarojo laikotarpio darbuose jau tampa net (tarsi) savarankiškais veikėjais... o gal stichijomis? – šios regis (kai kada) net ir banalios raiškos priemonės staiga atgyja, ima pulsuoti, kandžiotis, siautėti, kovoti tarpusavyje... Aišku, jas reikia suvaldyti... O iš to gimsta gėlės, natiurmortai (na, kai kada tik jų užuomazgos... hmm, arba užuominos...) arba ir netgi atskiri pasauliai...
 
Viskas kaip visada – kova tarp Juodos ir Spalvų – kova tarp Blogio ir Gėrio (tikintis, be abejo, kad iš to gims Harmonija).
 
Tiesa, pamiršau paminėti, kad rezultatą dešifruoti, palieku žiūrovui, t. y. aš į šį reikalą tiesiog nesikišu. Man regis, jog kiekvienas (iš parodos lankytojų) šiuose darbuose įžvelgs tai, ką gebės ir norės... Taigi linkiu emocinio krūvio!
---
[1] Konfucijus. Pašnekesiai. V., 2004, p. 250.
[2] Umberto Eco.  Baudolinas. V., 2002, p. 5.