Linos Beržanskytės TREMBO paroda MATYMAS

Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų,ištirpstu visatos galybėje, kurioje nėra sąvokos laikas. Besileidžiančios saulės šviesa atspindi Kuršių mariose amžinybę ir ramybės saldumą. Tai vieta, kur visad norisi sugrįžti, kurios visad ilgisi siela ir prisipildžius stebuklingos gamtos kerų prasiveržia nauju impulsu kūryboje. Keletą metų teko dažnokai ten nuvykti,gal todėl naujajame cikle pastebiu, jog kažkaip nesąmoningai pirmauja gamta, peizažai.
Tapybos ciklas ,,Matymas‘‘ tai dviejų metų naujausi, šilčiausi ir nuoširdūs manojo pasaulio atspindžiai drobėse (išorinio pasaulio matymas vidinio stebėtojo žvilgsniu). Man visad yra ir bus svarbu kas išgyventa, išjausta, o nesugalvota. Todėl niekad iš anksto nedarau eskizų. Man tapyboje improvizacija - įdomiausia, vedanti ir išlaisvinanti jėga.
Stebiu, kaip rytas praskleidžia nakties tamsos šydą, įleisdamas šviesos spindulį gimstančiai pradžiai ir suvokiu: gamtos cikliškumui juk nėra pabaigos, viskas apsisuka ratu ir vėl sugrįžta į būseną - pavasaris. Tik tas pojūtis žemiško laikinumo ir trapumo, stebint ir matant save, savo besikeičiantį kūną ir mąstymą, gina minčių labirintais vis gilesnėm spalvom pritarti, kad amžinybėje pabaigos nėra. Klaidžioju ir mėgaujuosi savo pasąmonės srautuose, tarsi tapymas man būtų gydomoji terapija, o spalva paliktų drobėje nematomo, bet jaučiamo pasaulio atspindžius.
Norisi, kad paveiksluose apsigyventų gėris, todėl kas kartą,stovint prie dar nepaliestos drobės tarsi ją užkalbu, lyg stovėčiau po vaivorykšte, sugerdama visą šviesą, šilumą ir per kūrybą paskleidžiu pasauliui, palikdama laisvę žiūrovo vaizduotei apie ką visa tai?
Tebūnie, kas man vidiniu žinojimu matoma - lieka su manimi.
Juk subtiliausias džiaugsmas, įprasminantis kūrybą, kai žmogus, priėjęs prie paveikslo, tiesiog jį pajaučia, nes artima, suprantama be žodžių ir jokių paaiškinimų.

Lina Beržanskytė TREMBO