|
Šv. Jono gatvės galerijai 2021 metais sukanka 30 metų. Garbingos sukaktuvės. Garbė ir dirbti galerijoje įkurtoje pačioje Vilniaus šerdies vidury, būdama Lietuvos dailininkų sąjungos dalimi ji tebevykdo esminę savo misiją - meno sklaidą ir komunikaciją. Kas mėnesį galerija keičia ekspozicijas per metus surengdama per dvidešimt grupinių, personalinių parodų, kultūros renginių.
Galerijos istorija įdomi ir pilna netikėtų posūkių, menotyrininko ir medalių dailininko Antano Olbuto iniciatyva pradėjusi veikti kaip Medalių ir mažosios plastikos parodinė erdvė, ilgainiui peraugo į meno buveinę ir buvo pervadinta pagal savo lokaciją į Šv.Jono gatvės galeriją. Galerijos ypatumas - unikalios, skliautuotos ir kolonomis padalintos erdvės bei požemių labirintas. Visa ši originali erdvinė struktūra įgalina kūrybiškus menininkus transformuoti ir įvaizdinti galerijos sales trimačiais plastikos kūriniais, sakyčiau, papildomai atskleidžiant formų ir paviršių faktūrų žaismes. Galerijos patalpos sulaukia nemažo istorijos mylėtojų, kino, video, performansų meistrų dėmesio. Pastatas, kuriame įsikūrusi meno ekspozicijų erdvė, gerai žinomas jau XV amžiuje, statinys priklausė garbingiems Vilniaus miestelėnams; bajorams, teisėjams, juristams, karališkojo dvaro didikams… XVII a. namas buvo perduotas Vilniaus jėzuitų akademijai, būtent jėzuitai jį suremontavo, išpuoselėjo aplink vešintį sodą ir gėlynus. Statinys nuo jėzuitų laikų išliko beveik nepakitęs. XIX a. dalį statinio įsigijo kunigaikštis Vytautas Giedraitis. Būtent jo palikuonys ir dailininko Kanuto Rusecko sūnus taip pat tapytojas Boleslovas Ruseckas, paveldėjo pastatą. Boleslovo Rusecko figūra gerai žinoma XIX a. meno scenoje. Pirmąsias tapybos pamokas gavęs iš savo žymaus tapytojo tėvo, vėliau studijavo Peterburgo akademijoje, tobulinosi Romoje, dėstė tapybą Vilniaus gimnazijoje. Boleslovas Ruseckas nutapė Šv. Stepono Didžiojo katedros altoriaus paveikslą, yra sukūręs nemažai portretų ir Vilniaus peizažų. Savo puikią meno ir archeologinių radinių kolekciją testamentu paliko Vilniaus mokslo draugijoms ir labdaros fondams. Sovietiniu laikotarpiu pastate buvo įrengti butai, pirmame aukšte veikė parduotuvės ir restoranas, o pastarajam bankrutavus, 1991 metais buvo įkurta medalių galerija ir 1996 metais Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Vienaip ar kitaip Šv. Jono gatvės galerija yra susijusi su meno pasauliu, jos aura ypatinga, padedanti mano kūriniams “suskambėti”. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausanti Šv. Jono gatvės galerija - vieta, kur yra ir bus rengiamos meno parodos bei vyksta kultūros sklaida: rengiami susitikimai, paskaitos apie meną, knygų pristatymai, socialiniai projektai, kuriama rezidencinė erdvė jauniems kūrėjams. Svarbi galerijos užduotis pristatyti visuomenei aukšto meninio lygio kūrinius ir, žinoma, padėti juos įsigyti. Šv. Jono gatvės galerija ne tik ekspozicinė erdvė, bet ir puiki galimybė įsigyti meno kūrinius, gauti kvalifikuotą konsultaciją meno rinkos klausimais, padėti orientuotis šiuolaikinio meno vertinimo klausimuose. Kasmet Šv. Jono gatvės galerija rengia grupines, personalines meno parodos siekiančias išaugti iki tarptautinio lygio meno forumų ir tapti Europos meno scenos aktyvia dalyve. Galerijos vadovė Jolita Mieželaitienė
0 Comments
 Šiandien (2020.10.02) prasideda didžiausia meno mugė Lietuvoje - ArtVilnius! Jos metu pristatysime menininkus tapytoją Roką Beržiūną ir skulptorių Liutaurą Griežę. Lauksime jūsų stende 5.47 iki pat sekmadienio vakaro.
ROKAS BERŽIŪNAS Rokas Beržiūnas yra jaunas, tačiau jau gerai žinomas tapytojas, sulaukiantis gerų atsiliepimų iš kolekcininkų ir galeristų. Nuo 2005 aktyviai kuria akrilinės tapybos srityje, surengė virš penkiolikos personalinių parodų, dalyvauja bendrose parodose bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Mokykloje mokęsis skulptūros, o universitete interjero dizaino, galiausiai R. Beržiūnas pasirinko tapybos kelią. Kurdamas abstrakcijas jis mėgina įgyvendinti jam svarbias idėjas ekspresyvia, temperamentinga tapybine kalba, kuri leidžia žiūrovui panirti į gilesnes užkoduotas reikšmes. IŠSILAVINIMAS 2002-2006 Vilniaus dailės akademija (interjero dizainas, bakalauro laipsnis) 1994-2002 Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla LIUTAURAS GRIEŽĖ Menininko Liutauro Griežės darbai dažnai ironiški, derinama agresyvi nūdiena su tradicine Lietuvos kultūra, tautosaka. Naudojamos sunkios ir ilgaamžės klasikinės medžiagos (medis, metalas, akmuo) bei netradicinės (ledas, ugnis). Kuriamos eksterjero ir interjero skulptūros, trimatės kompozicijos. Darbai eksponuojami įvairiose Lietuvos vietovėse ir objektuose. Menininkas dalyvauja kūrybinėse skulptūros, tapybos ir keramikos dirbtuvėse bei meno akcijose. Kai atspindėti sparčiai besikeičiantį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą nebeužtenka vien trimačių formų, pasitelkia video ir kitas raiškos priemones, dirba su televizija ir kinu (kuria dekoracijas). IŠSILAVINIMAS 1997-2001 Vilniaus dailės akademija (skulptūra, bakalauro laipsnis) 1993-1997 Kauno taikomosios dailės mokykla Simono Gutausko parodos pavadinimas „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“ taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Turint omenyje, jog Simonas Gutauskas pagal išsilavinimą yra profesionalus vitražistas, nėra nieko nuostabaus, kad šviesos sąvoka jo tapyboje yra pirminė. Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) jis studijavo Monumentalios dailės fakultete, Vitražo studijo studijoje pas prof. Algimantą Stoškų (1925–1998). Anuomet institute sklandė legendos, jog profesorius ne tik moko profesijos paslapčių, bet ir daro įtaką studentų charakteriams, o neretai ir likimams… Tačiau, kad užgrūdina darbui – taip pat tiesa. Tai patvirtina ir solidus Simono Gutausko vitražų, įgyvendintų viešosiose ir privačiose erdvėse sąrašas (autorius yra paskaičiavęs, jog nuo 1990-ųjų, kai baigė studijas daugiau nei 500 kvadratinių metrų plotą pavertė spalvoto stiklo vaizdais), ir ne mažiau įspūdingas parodų, kuriose jis ekspuonuoja tapybos kūrinius, skaičius. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Simono Gutausko tapyboje šviesa tarsi atkeliauja iš vitražų ir yra tas kūrinio dėmuo, kuris nulemia ne tik paveikslo nuotaiką, bet ir neretai yra kūrinio atsiradimo pretekstas. Šviesos šaltinis (dažniausiai saulės diskas įvairiu paros metu) visada yra svarbiausias kompozicijos dėmuo ir nelyginant vitraže, kur šviesa į interjerą sklinda per spalvotą stiklą, ji, nulipdyta energingais ir ritmiškais potėpiais, tarsi sunkiasi iš anapus paveikslo. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Gilaus šešėlio ir atviros šviesos kontrasto, energingo potėpio, turtingų faktūros pagalba sukuriama paveikslų atmosfera: saulėlydžio mistika, saulėtekio euforija, dienovydžio karštis… Šešėlio ir šviesos santykiais formuojama ir paveikslo kompozicinė sistema, sukuriama virpanti erdvė, nusakoma perspektyva, vaizduojamų objektų dydžiai etc. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą. Nes, kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse gamtovaizdžiai nėra natūros atspindžiai – tai „vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentai, bylojantys, jog laiko nėra“. Kita vertus, akivaizdu, jog dailininkas yra pakerėtas ta „Didžiają jėgą, sukūrusią viską, kas mus supa ir mus pačius“ (autoriaus citatos). Apibendrinant galima sakyti, jog iš šviesos, šešėlių ir atspindžių randasi vitališka Simono Gutausko tapyba, kurioje pusšešėlių nėra. Kontrastas glūdi ne tik jo kūryboje, bet ir pačioje asmenybėje – vidinis jautrumas ir išorinė bravūra neišvengiamai egzistuoja greta. dr. Danutė Zovienė Parodos atidarymas rugsėjo 10 d., 18 val. Paroda veiks rugsėjo 10-30 d.  |
Šv. Jono gatvės galerijaII-V 12:00-19:00 Archyvas
November 2020
|