2021 m. gegužės 21 d., penktadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje atveriama jubiliejinė Tamaros Janovos (g. 1941) skulptūrų paroda „Retrospektyva“.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė: „Tamara Janova – viena iš nedaugelio moterų skulptorių, visą savo sąmoningą kūrybinį gyvenimą ištikimai paskyrusi skulptūros formoms analizuoti ir tverti. Daugiau kaip keturiasdešimt metų Tamaros estetinės nuostatos, neišpasakyta empatija aplinkos emocijoms, dramoms įsikūnijo į itin gausią bronzos, akmens, medžio, šamoto skulptūrų kolekciją.

Šiai trapiai moteriai nėra neįdomių temų, svetimų emocijų, jos nesustabdo nei fiziškai sunkus kūrybos procesas, nes svarbiausia, neišvengiama jos misija – regėti mus supantį pasaulį ir „ištraukti“ savo regėjimus, vizijas, emocijas į dienos šviesą̨. Pasiekti, kad mintis, personažas ar emocija iš abstrakčios idėjos kiauto išsiveržtų į realų̨ pasaulį trimačiais pavidalais, monumentaliomis ar kamerinėmis formomis.

Menininkės temų diapazonas – platus, ji „kalba“ universalia, apibendrintų formų ir kiekvienam aiškiai suvokiamų emocijų, jausmų, potyrių kalba. Nuo pat jaunystės Tamara buvo tarsi apdovanota tiesiog vitališka, intuityvia formos, plastikos pajauta – argi kitaip būtų išdrįsusi pasukti tokiu, atrodo, tik vyrams pakeliamu, skulptoriaus keliu?
 
Autorės kūrybą vertina muziejai, kolekcininkai, jos darbų gausu Lietuvos ir užsienio šalių̨ kolekcijose, o dirbtuvės šalia romantiškosios Vilnelės neaplenkia ir paprasti gerbėjai, norintys savo namus sušildyti meile, šiluma, nuoširdžiais jausmais bei išgyvenimais spinduliuojančiomis Tamaros Janovos skulptūromis.”

Tamaros Janovos skulptūrų paroda „Retrospektyva“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki birželio 11 d.

Parodos rengėjai dėkoja Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Kauno IX forto muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Lietuvos dailininkų sąjungos dailės fondui, sutikusiems paskolinti savo kolekcijose saugomus kūrinius. O taip pat – žurnalistei Violetai Beconienei už suteiktą galimybę parodyti filmą apie Tamarą Janovą (rež. Andrius Beconis).

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Šv. Jono gatvės galerija kviečia menininkus teikti paraiškas parodoms/projektams autentiškuose XVI a. gotikiniuose požemiuose, esančiuose po galerija.

218 kv. m. erdvių laukia būti užpildytos instaliacijomis, kūriniais, idėjomis.

Paraiškas siųskite iki š. m. birželio 5 d.

Paraiškos forma: https://docs.google.com/.../1FAIpQLScjsIA1PnN.../viewform...

Kontaktinis el. pašto adresas: info@svjonogatvesgalerija.lt

Anksčiau požemiuose vykdyti projektai: http://www.svjonogatvesgalerija.lt/po382emiuose.html
​
Su atrinktais kandidatais susisieksime iki birželio 15 d.

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienį pradeda veikti dailininkės Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“.
 
Parodoje eksponuojami autorės kelerių pastarųjų metų kūriniai, daugiausia marinistinės tematikos peizažai, kupini tylos estetikos ir introspektyvaus žvilgsnio į žmogų bei gamtą.
 
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė: „Ta pati jūra. Kita diena. Jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik jūrą. Ji kartais pati pasikviečia mane iš už 300 kilometrų. Viską metu ir važiuoju pasimatyti. Žiūriu į ją ir jaučiu, kad abi vėl pasikeitėm...“.
Pasak dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės, menininkės tapybos vaizdo sandara – ypatinga, kurianti poetišką atmosferą: „Anokia paslaptis, kad akimis vertindami paveikslą, bandome įminti jo traukos priežastį. Keli paprasti elementai – kranto rėžis, vandens plotas, atskiriantis dangaus intarpą – tampa kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės pojūčio metaforomis. Jos darbų nepavadinsi gamtovaizdžiais, tai sielos peizažai, pasakojimai apie būsenas ir jausenas.
Horizonto linija dalina drobę tai į kelias dalis, tai pusiau; ją pakeldama ar nuleisdama, dailininkė kuria aiškią, „nesugriaunamą“ paveikslo sandarą. Išskirtinis jos stiliaus bruožas – magiškasis realizmas, tapyba „apie gyvą gamtą, kai ne mes, o ji stebi mus, gal apie vienatvę, kai ne gyveni, o tik stebi gyvenančius, gal apie laukimą, kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs“.
Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė gimė 1959 m. Kaune. 1984 m. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigė keramikos specialybę. Aktyviai dalyvauja parodose, simpoziumuose, pleneruose. Nuo 1992 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrybinei išraiškai naudoja aliejų, drobę, šamotinį molį, popierių, anglį. „Ta pati jūra. Kita diena“ – šešiolikta autorės personalinė paroda. Šiuo metu dailininkė gyvena ir kuria Vilniuje.
 
Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki gegužės 18 d.
 
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

                                      Aš eisiu pirmyn į gamtą.
                                      Ne analizuoti jos struktūros ar anatomijos,
                                      bet paliesti plačiosios padangės išminties.
                                      Ji yra kiekviename lapelyje.
                                      Aš ateinu į savo pradžią.
                                                                          Algimantas Švėgžda
 
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienį, atveriama Algimanto Švėgždos (1941-1996) grafikos ir akvarelės kūrinių paroda „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“, skirta 80-osioms menininko gimimo metinėms. Parodoje eksponuojami darbai priklauso Lietuvos dailininkų sąjungos dailės kūrinių fondo kolekcijai.
 
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė: „Šįmet minime 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, o jau 25 metai, kai jo nėra tarp mūsų. Nebuvo ir, manau, nebus dosnesnio, labiau mylinčio tėvynę Lietuvą dailininko už Algimantą Švėgždą. Jis padovanojo Lietuvos muziejams geriausius savo kūrinius, o ne tai, kas atliko ir nebuvo kur saugoti, ar nebuvo parduoti, kaip dažniausiai atsitinka mūsų laikais. Šiandien menininko kūriniai rūpestingai saugomi Lietuvos nacionalinio dailės, Vilniaus dailės akademijos, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės, „Aušros“ ir „Alkos“ muziejuose. 
 
1961-1967 metais Algimantas Švėgžda studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute pas Vladą Karatajų, Antaną Gudaitį. 1969-1976 metais Algimantas Švėgžda buvo Jaunųjų dailininkų ir dailėtyrininkų susivienijimo prie Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, vienas iš šio susivienijimo įkūrimo iniciatorių. 1974 metais įstojo į Dailininkų sąjungą, buvo jos valdybos narys, komisijos darbui su jaunaisiais dailininkais ir Tapybos sekcijos biuro narys.
 
Dėl ligos priverstas gyventi Rytų Vokietijoje (nuo 1982 metų gegužės mėnesio), Algimantas Švėgžda visada karštai domėjosi, koks gyvenimas Lietuvoje. Nesaldus buvo tas vėlyvojo kūrybos periodo „vokiškumas“. Reikia nepamiršti, kad tai buvo gyvenimas Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griuvimo, nors ir po to buvo ganėtinai nelengvas ir problemiškas.
 
Po 1983 metų birželio 22 dieną atliktos inkstų transplantacijos operacijos, taupydamas savo gyvybines jėgas, menininkas atsisakė jaunystėje pamėgtų didelių formatų aliejinės tapybos, aistringos pilietinės pozicijos ir kūrė meditatyvius kamerinio, miniatiūrinio formato kūrinius. Tai – išoriškai statiški, bet pulsuojantys vidine galia piešiniai, akvarelės, pastelės, grafika.
 
Parodoje eksponuojami kūriniai „Įpjauta šaknis“, „Nutrupėjusi šakelė“, „Apdrožta šakelė“, „Apdegusi šakelė“, „Dukart nupjautas pagaliukas“, „Perkaltas pagaliukas“, „Ąžuolinis pieštukas“, kaip ir neeksponuoti „Sudūlėjęs medžio gabalėlis“, „Sukabinti pagaliukai“, „Vytelės mazgas“ priklauso 10 akvarelių ciklui „Pagaliukai“, kuris visas saugomas LDS Lietuvos dailės fondo kolekcijoje.
  
Bičiulio Petro Repšio pamokytas, Algimantas Švėgžda grafiką pradėjo kurti 1982 metais. Pradėjo nuo ekslibrisų, natiurmortų su vynuogių, vyšnių šakelėmis, džiovintų baravykų, peizažų. Gulint, pusiau gulomis ar sėdint buvo įmanoma piešti nedidukus darbus, išraižyti nedidelę, į delną telpančią metalo plokštelę. Ligos priremtas menininkas „kovojo“ tokio dydžio meno lauke, kokį galėjo apvaldyti, įveikti. Turime dar ir Stanislovo Kuzmos pavyzdį, kuomet stiprūs fiziniai negalavimai menininkams ne tik trukdė kurti, bet ir sunkino gyvenimą. Bet kurti, gal tai skamba ir patetiškai, buvo tolygu gyventi. Gyvenimas be kūrybos kaip ir neturėjo prasmės: būtent kūrybos procesas, kasdienė meninė veikla leido pajusti, kad dailininkas, nors ir sunkiai, bet dar gyvena. A. Švėgžda – didžiausios pagarbos vertas menininkas už savo titaniškas valios pastangas kurti. Nors ligos prilenktas, bet dvasiškai neįveiktas jis išliko kūrybingas iki paskutinio savo atodūsio“.
 
Algimanto Švėgždos kūrinių paroda „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki gegužės 18 d. Parodos lankymas – nemokamas.
 
Parodos rėmėjai: Lietuvos dailininkų sąjunga, LR Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

2021 m. balandžio 2 d. pradės veikti grupinė paroda „TIK KŪNAS?“, kuruojama menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės.
Parodos menininkai: Valentinas Ajauskas, Ramūnas Danisevičius, Tamara Janova, Evaldas Jansas, Paulius Juška, Andrius Kviliūnas, Nojus Petrauskas, Rimvydas Pupelis, Danielius Rusys, Ieva Skauronė.
Jolita Mieželaitienė: „Parodoje dalyvaujantys menininkai savo kūryboje nuolat pasitelkia žmogaus figūrą, o tiksliau – kūną. Pirmiausia reikėtų padaryti nedidelį ekskursą į meno istoriją ir pridurti, kad pasitelkia ne aktą, bet daugeliu atveju – tiesiog nuogą figūrą. Štai kodėl parodos pavadinime toks riebus klaustukas – akivaizdu, kad šiuolaikiniam menininkui kūnas tėra būdas kalbėti apie savo vidybę, apie tai, kas neduoda ramybės ir veržiasi išorybėn.
Parodoje atsispindi temų ir vizualios raiškos įvairovė. Toli gražu ne visi menininkai galėjo dalyvauti ekspozicijoje fiziškai, bet į ją pakviesti būtent tie, kuriems kūnas kaip vaizdo fenomenas buvo ir yra svarbus arba netgi pagrindinis kūrybos objektas.
Parodoje aiškiai kristalizuojasi tam tikros potemės, kuriose menininko požiūris ypač ryškus, prasiveržiantis su visais savo vidiniais demonais ir nerimastingomis mintimis, kaip ir opozicinės nuostatos – džiaugsmas, formų estetika, švelni ironija.
Paroda „TIK KŪNAS?“ – tai įdomi galimybė patyrinėti ir stebėtis, kiek viena tema gali sukelti skirtingų plastinių sprendimo būdų ir emocinių potyrių – nuo kančios iki džiaugsmo, nuo ironijos iki pagarbos ir meilės žmogiškajam kūnui.“
 
Grupinė paroda „TIK KŪNAS?“ vyks iki balandžio 23 d. Parodos lankymas – nemokamas.
 
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

​
Interviu su parodos kuratore LRT laidoje "Ryto allegro", nuo 11min 55s:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000147658/ryto-allegro-naujojo-amziaus-judejimo-renesansas-influenceriu-eroje-kokie-butini-kulturos-tarybos-pokyciai
 

Kauno keramikų grupės paroda, kurią dėl įvesto karantino gyvai galima apžiūrėti tik šiandien, lapkričio 6 d. Toliau parodą stebėti kviečiame internete - mūsų FB ir Instagram paskyrose.

“Tai yra mano gyvenimas ir tai - vienintelis paaiškinimas, kurio tau reikia”, sako menininkė.
"Augau aplinkoje, menininkų šeimoje, kur kažką darant visada reikėdavo išmanyti procesą. “Tu negali piešti, kol nemoki anatomijos / tu nemoki tapyti - geriau to nedaryti…” Panašūs sakiniai visada sukosi mano galvoje, kad š negaliu kurti, kol nemoku technikos. Šiai dienai suprantu, kad tai yra kūrybinio proceso sustabdymas, nors ir prireikė nemažai laiko nebebijoti savo susikurtų vidinių demonų ir pradėti kurti taip, kaip sako pajautimas, iš vidaus. Šiandien viską, ką darau, darau intuityviai - kas liečia technologinę, atlikimo mediją. Vaizduojami charakteriai yra gimę iš mano aplinkos, pačios manęs, o savitas braižas leidžia vaizduojamus charakterius lengviau atskleisti skirtingose kūrybinėse technologijose.
Nors pagrindinė medija yra skaitmeninė iliustracija, bet parodoje galėsite išvysti, kaip mano kuriami charakteriai atgimsta kituose pavidaluose - keramikoje, tekstilėje, tapyboje ir kt. Šiuos skirtingus darbus jungia ne tik bendras braižas, bet ir bandomos papasakoti asmeninės istorijos, išgyvenimai, kūrybiniai ieškojimai. Kuriu per savo, kaip jaunos (o gal jau nelabai) moters prizmę, supratimą, požiūrį, kuris taip pat yra svarbus mano kūrybos elementas. Kviečiu ne tik apžiūrėti mano sukurtus darbuss, bet ir susipažinti, pasigilinti į mano istorijas, o galbūt ir atrasti dalelę savęs, įkvėpti kūrybos ir aistros kurti ir gyventi.
Susitikime mano pasaulyje."
 
Virtualus turas po Teklės - Ūlos Pužauskaitės parodą: 

Parodos atidarymas spalio 13 d., antradienį, 18.00 val.
​
Menininko Kęstučio Musteikio skulptūros ir piešinių paroda, kurioje taip pat bus eksponuojamos ledo ir ugnies skulptūrų fotografijos.

Paroda veiks: 2020 10 13-31

Šiandien (2020.10.02) prasideda didžiausia meno mugė Lietuvoje - ArtVilnius! Jos metu pristatysime menininkus tapytoją Roką Beržiūną ir skulptorių Liutaurą Griežę. Lauksime jūsų stende 5.47 iki pat sekmadienio vakaro. 

ROKAS BERŽIŪNAS

Rokas  Beržiūnas  yra jaunas, tačiau  jau  gerai  žinomas tapytojas, sulaukiantis gerų  atsiliepimų  iš kolekcininkų ir galeristų. Nuo 2005 aktyviai kuria akrilinės tapybos srityje, surengė virš penkiolikos personalinių parodų, dalyvauja bendrose parodose bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. 

Mokykloje mokęsis skulptūros, o universitete interjero dizaino, galiausiai R. Beržiūnas pasirinko tapybos kelią. Kurdamas abstrakcijas jis mėgina įgyvendinti   jam svarbias   idėjas   ekspresyvia, temperamentinga tapybine kalba, kuri leidžia žiūrovui panirti į gilesnes užkoduotas reikšmes.

IŠSILAVINIMAS

2002-2006 Vilniaus dailės akademija (interjero dizainas, bakalauro laipsnis)
1994-2002 Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla

LIUTAURAS GRIEŽĖ

Menininko Liutauro Griežės darbai dažnai ironiški, derinama agresyvi nūdiena su tradicine Lietuvos kultūra, tautosaka. Naudojamos sunkios ir ilgaamžės klasikinės medžiagos (medis, metalas, akmuo) bei netradicinės (ledas, ugnis). Kuriamos eksterjero ir interjero skulptūros, trimatės kompozicijos. Darbai eksponuojami įvairiose Lietuvos vietovėse ir objektuose. Menininkas dalyvauja kūrybinėse skulptūros, tapybos ir keramikos dirbtuvėse bei meno akcijose. Kai atspindėti sparčiai besikeičiantį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą nebeužtenka vien trimačių formų, pasitelkia video ir kitas raiškos priemones, dirba su televizija ir kinu (kuria dekoracijas).

IŠSILAVINIMAS

1997-2001 Vilniaus dailės akademija (skulptūra, bakalauro laipsnis)
1993-1997 Kauno taikomosios dailės mokykla

Simono Gutausko parodos pavadinimas „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“ taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Turint omenyje, jog Simonas Gutauskas pagal išsilavinimą yra profesionalus vitražistas, nėra nieko nuostabaus, kad šviesos sąvoka jo tapyboje yra pirminė. Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) jis studijavo Monumentalios dailės fakultete, Vitražo studijo studijoje pas prof. Algimantą Stoškų (1925–1998). Anuomet institute sklandė legendos, jog profesorius ne tik moko profesijos paslapčių, bet ir daro įtaką studentų charakteriams, o neretai ir likimams… Tačiau, kad užgrūdina darbui – taip pat tiesa. Tai patvirtina ir solidus Simono Gutausko vitražų, įgyvendintų viešosiose ir privačiose erdvėse sąrašas (autorius yra paskaičiavęs, jog nuo 1990-ųjų, kai baigė studijas daugiau nei 500 kvadratinių metrų plotą pavertė spalvoto stiklo vaizdais), ir ne mažiau įspūdingas parodų, kuriose jis ekspuonuoja tapybos kūrinius, skaičius. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Simono Gutausko tapyboje šviesa tarsi atkeliauja iš vitražų ir yra tas kūrinio dėmuo, kuris nulemia ne tik paveikslo nuotaiką, bet ir neretai yra kūrinio atsiradimo pretekstas. Šviesos šaltinis (dažniausiai saulės diskas įvairiu paros metu) visada yra svarbiausias kompozicijos dėmuo ir nelyginant vitraže, kur šviesa į interjerą sklinda per spalvotą stiklą, ji, nulipdyta energingais ir ritmiškais potėpiais, tarsi sunkiasi iš anapus paveikslo. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Gilaus šešėlio ir atviros šviesos kontrasto, energingo potėpio, turtingų faktūros pagalba sukuriama paveikslų atmosfera: saulėlydžio mistika, saulėtekio euforija, dienovydžio karštis… Šešėlio ir šviesos santykiais formuojama ir paveikslo kompozicinė sistema, sukuriama virpanti erdvė, nusakoma perspektyva, vaizduojamų objektų dydžiai etc. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą. Nes, kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse gamtovaizdžiai nėra natūros atspindžiai – tai „vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentai, bylojantys, jog laiko nėra“. Kita vertus, akivaizdu, jog dailininkas yra pakerėtas ta „Didžiają jėgą, sukūrusią viską, kas mus supa ir mus pačius“ (autoriaus citatos). Apibendrinant galima sakyti, jog iš šviesos, šešėlių ir atspindžių randasi vitališka Simono Gutausko tapyba, kurioje pusšešėlių nėra. Kontrastas glūdi ne tik jo kūryboje, bet ir pačioje asmenybėje – vidinis jautrumas ir išorinė bravūra neišvengiamai egzistuoja greta.

dr. Danutė Zovienė

Parodos atidarymas rugsėjo 10 d., 18 val.
Paroda veiks rugsėjo 10-30 d.

Paroda veikia 2020 rugsėjo 1-5 d.
Parodos pristatymas trečiadienį, rugsėjo 2 d., 18 val.

Greita, trumpa bei netikėta Šv. Jono gatvės galerijos ir sambūrio "Trys dienos" kolaboracija, užimanti tris mažąsias sales savo ryškiais ir spalvotais trijų menininkų darbais, kuriuos atrinko menotyrininkė Jolita Mieželaitienė. Tik 2 iš 11 darbų jau yra rodyti viešumoje. Dar 2 nuo pirmojo parodymo kardinaliai pakeitė savo spalvinį „rūbą”, o likę 7 rodomi pirmą kartą.

MENININKAI:
Adelė Liepa Kaunaitė
MUTA (Rimvydas Pupelis)
Polyrabbit Duplicate (Darius Jaruševičius)

Darbai atkeliavo iš sambūrio "Trys dienos" kolekcijos.
"Trys dienos" - jau penkerius metus veikianti privati meno iniciatyva, vienijanti akto žanrui neabejingus kūrėjus ir žiūrovus.

„Spalvos kalbėjimas“ – tai paroda, nagrinėjanti spalvos psichologinę galią, spalva čia tampa pagrindiniu meninės kalbos įrankiu. Šiuo metu, kai įvairios technologijos dažnai eliminuoja spalvą kūrinyje, šios parodos kūrėjai vėl atsigręžia į spalvą ir iš naujo ieško jos vaidmens mene.

Kiekvienas žmogus turi savitą spalvinių asociacijų jautrumą, todėl kūrėjo per spalvą siunčiama žinutė visada kuria subtilią ir individualią reikšmę. Šioje parodoje dalyvaujantys autoriai kiekvienas neša skirtingą žinią, tačiau visiems jiems aktualūs spalvų sužadinami egzistenciniai klausimai ir iškylančios naujos reikšmės, spalvų niuansai, jų deriniai, trimačių objektų kuriamas spalvų virpėjimas.

Parodoje dalyvauja skirtingų sričių menininkai – tapybos, tekstilės, keramikos, trapdisciplininiai kūrėjai. Specialiai šiai parodai sukurti darbai patvirtins, o gal paneigs garsaus abstrakcionisto Vasilijaus Kandinskio ir kitų teoretikų įžvalgas, kad būtent spalva yra geriausias įrankis perteikti žmogaus emocijas.

Parodos kuratorė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė

Parodos atidarymas antradienį, 18 val. 2020 08 25

Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė: "Kai du menininkai, sutuoktiniai, nutaria savo darbų parodą rengti drauge, visuomet, be jokios
ironijos, pagalvoji – kokie drąsūs. Bebaimis noras būti vienoje erdvėje ir laike yra ypatinga
nuostata ir tampa jų kūrybinio credo esme. Tarsi teigiama: mes kartu, bet tai tik brandus
dviejų asmenybių apsisprendimas, o kūryba „gyvena“ skirtingus „gyvenimus“.

Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai
nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei
tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį
vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. Irmina Dūdėnienė išdavė paslaptį, kad esu pirmoji
įkėlusi koją į jo studiją, namuose, jaukiame Antakalnyje. Menininkas yra dalyvavęs 2012 m.
ŠMC rengtoje tapybos parodoje, simboliniu pavadinimu „Kaip aš čia patekau“. Po to sekė ilga,
ilga pauzė…

Pamačiusi Remigijaus Dūdėno darbus studijoje, labai aiškiai supratau, kad menininkas vieną
dieną turėjo praskleisti savo kūrybos „uždangą“ – tokia gaivališka, besiveržiančių formų ir
pavidalų įvairove, spalvinga, tikrąja žodžio prasme, netelpanti rėmuose, tapyba tiesiog ištrūko
iš privačios erdvės. Juk negalėjo taip lengvai būti pamirštos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje
gautos V. Kisarausko pamokos ir norai įstoti į VDI (Valstybinis dailės institutas) tapybos
fakultetą. Teko pasirinkti architektūrą, nes aplinkybės susiklostė nepalankiai, kažkam
pasirodė, kad Remis yra „tinkamesnis“ kitai meno sričiai. Tačiau troškimai niekur nedingsta,
jie brandinami iki tam tikro laiko, o paskui prasiveržia, nugalėdami išorinį ir vidinį
pasipriešinimą į paviršių.

Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema,
iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji
vystoma ir interpretuojama. Didžiuliai drobės paviršiai tarsi teptuko nevaldoma jėga,
gaivališkai, ryškiu koloritu „užpildo“ juos, kuria užburiantį ritmą, Spalvos pliūpsniai, energingi
potėpiai kaip viesulas įsiveržia ir teškia dažą ant drobės. Tai kelia nuostabą, nes, kai kalbiesi
su menininku, stebina jo tarsi budistų vienuolio, ramybė ir santūrumas. Taigi, Remigijui
Dūdėnui tapyba – būdas mąstyti kitaip, pamiršti griežtas architektūrines formas, disciplinuotą
vaizdą, išlaisvinti vaizduotę ir savo improvizacijos dovaną kaip palaimą.

Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko
darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji
pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia.

Irmina Dūdėnienė gimė Plungėje, bet su Remigijumi pažįstami dar nuo M. K. Čiurlionio menų
gimnazijos suolo, tad judviejų ryšys užgrūdintas laiko ir kasdieniais šeimos rūpesčiais. Irminą
Dūdėnienę pavadinčiau universalia menininke, ji lieja akvareles, iliustruoja vaikų literatūros
knygas, kuria keramikos objektus. Pati menininkė prisipažįsta – „man lengvai sekėsi valdyti
liniją, nes dar menų mokykloje patiko grafika, tapyba, mokiausi skulptūros. Tad studijuoti
pasirinkau specialybę, kur visų menų sintezė – forma, linija, spalva – keramiką.“
​
Paklausta kaip gimė idėja surengti parodą, ji kukliai prisipažino, kad jai svarbu buvo ne tiek jos
kūriniai, kiek vyro, Remigijaus kūryba, apie kurios egzistavimą žino tik pačių artimiausių
draugų ratas… Klausantis menininkės, man iškilo pakeleivių vaizdinys, kai du žmonės eina
petys į petį, brandžią vasarą rugiais išplaukusiais laukais – gyvenimo keliu…"

"Augalijos idealizavimas – mane visada domino augalai, nors esu “asfalto vaikas”.
Seniai seniai, kai atsirado galimybė bendrauti su užsieniečiais, paklausiau vieno: “Kas
labiausiai patiko Lietuvoje”? Atsakymas buvo – “Pievos”.
Spalvų tekstūrų visovė – visada patiko pievų kintantis tapybiškumas, kai atėjus į tą
pačią pievą, ji būna vis kitokia. Gamta performina – augalijos paklotė “juda”
nepastebimai, nors pastebi – kažkas kitaip. Tiesmukai kartoti jų grožį nematau prasmės,
nors motyvas tinkantis impresionistiniam metodui.
Pievos – unikalus, vertingas reiškinys - pievotyrininkė Marija Natkevičaitė
Ivanauskienė (1905-1996) ištyrė nemažai pievų žemėvaizdžių, daugiausia lankų tipų,
aplenkusių gausa net Volgos lankas. Jos pasiūlyta sąvoka - “augalinis rūbas” - bet kurio
žemės ploto augalų rūšių ir bendrijų visetas (nuo 1980 m.), angl. “vegetational cover”,
vok. “pflanzendecke”, pranc. “tapis vegétál” ar “manteau vegétál”, rus. “rastitelnij
pokrov” - lietuviškas atitikmuo. Mokslininkė apibūdino pievą: “ne tik kaip ypatingą
gamtinę sistemą, bet ir kaip istorinį – kultūrinį mūsų krašto aplinkos reiškinį, kurio
ekologiniai tyrimai turėtų padėti suderinti tarpusavyje du ganėtinai prieštaringus dalykus –
gauti ūkinės naudos ir išsaugoti ateities kartoms nepažeistą istorinę šių bendrijų sanklodą ir
nepakartojamą estetinį vaizdą”.
Pilnagyvenimiškumas, sugyvenimas – tiesą sakant, augalijos ir gyvūnijos
egzistavimas atrodo prasmingesnis, daugiau bendrabūviškas, todėl žmogiškosios temos
nuo mano kūrybos nutolo.
Išlikimas, ištvermingumas, aistra gyvuoti, savaiminukai, atgrasumas - vaikštant
pėsčiomis po miestą, stebint, atkreipiau dėmesį į augalus, žaliuojančius mūro, asfalto ir
betono plyšiuose. Žavi augalų ištvermė: kalkinguose mūruose įsikibę berželiai, vadinamos
piktžolės tarp trinkelių, asfalto plyšiuose, išgyvena atšiauriomis sąlygomis. Būdama
miestiete ir “badaudama” gamtos, daug labiau vertinu laukinę augaliją, kuri provincijos
žmonėms tėra tik kenkėjos piktžolės.
Evoliuciniai protėviai augalai – informacijos nešėjai – įdomu, jog augalų
genetinis kodas sudėtingesnis negu žmogaus, jų evoliucijos kelias daug ilgesnis, gal jie jau
buvo žmonėmis?
Bioįvairovė, simbiotinė draugytė, paslaptis – graži ar neįspūdinga augalų išvaizda
tėra tik “rėmas-struktūra”, kuriam vešėti neužtenka tik sėklos (genetinio branduolio) ir
žemės, - daug ką lemia bakterijos, grybai ir begalinė vabzdžių bendrija. Nepastebime, kaip
augalai juda ir kaip “verda” ypatingi procesai po žeme, “dirba” vabalija. Nuostabu, kad
drugeliai ir bitės mato platesnį spalvų spektrą, jie mato tiek pat kaip žmonės ir daugiau –
UV spindulių ruože. Todėl atsirado tamsoje ir šviesoje tinkamos žiūrėti drobės –
bandymas atkartoti vabzdžių regą, prisiliesti prie augalų ir vazdžių slaptos gyvenimo
pusės.
Išmestų medžiagų perkūrimas – surasta išmesta sintetinė drobė ir dieninės ažūrinės
užuolaidos, panaudoti rėmai tapo inspiracija “bobutės žolynų pasakoms”, kuriose paslėpta
asmenybės virsmų simbolika ir kasdienybės magija.
Pasaulio kilmės idėja – oktaedro panaudojimas kaip gyvybės medžio – gyvybės
gėlės viduramžių slaptai simbolikai (kurios grafinis vaizdavimas dabartyje panašus į
lastelės dalinimosi schemą) įvaizdinti. Pasak mitologijos pasaulis buvo oktaedras, o kai
buvo įsuktas – tapo sfera, viskas atgijo.
Sėkla, kaip suspausta idėja – besiruošiant parodai, sužinojau apie paskelbtus
Eugenijos Šimkūnaitės (1920-1996) žiniuonės, žolininkės, gyduolės, tradicijų saugotojos
2020 metus. Perimdama tradiciją, ji puoselėjo augalų medicinos kultūrą, rinko ir užrašė
sakmes, gyvatininkų užkalbėjimus, deja daug paslapčių iškeliavo su ja į dausas. Jos
gyvenimo istorija praplėtė mano kūrybos lauką.
Grėsmė išnykti, nususti – pievų gausumas ir unikalumas sparčiai nyksta, pasaulis
praradęs nors menkiausią jos gyvuolį, virsta vis skurdesne dykra. Išnykusios lietuviškos
kultūros – linai, ropės kažkada buvo prijaukinti pievų augalai.
Lėtumo kokybė, drėgmė – augalų įvairovė, atsiskyrimas tyloje, įsiklausymas,
įsistebeilijimas, lėtas gyvenimo būdas jau seniai esąs gamtoje. Manau, žmogaus subuvimas
su gamtine aplinka sukuria stiprų kūrybinį lauką.
Pigmentų ekologija versus estetikos laisvė – kyla mintys apie dažų, drobių,
popieriaus ekologiją – ar būtina rinktis ryškius sintetinius pigmentus, akrilą ar naudoti
seniai atrastus augalinius, mineralinius pigmentus, ar pvz.: sukurtus Daniel Smith
pusbrangių akmenų pigmentų akvarelinių dažus? Ekologija tarp dailininko kūrybos
poreikių ir gamtos išsaugojimo labai sunkiai pasiekiama.

Daug metų žaviuosi gyvu tvariniu ir stebuklu – PIEVA – mano kūrinių įkvėpėja.
Ir kartais labai gĕra pačiai tiesiog būti pieva."

​Antradienį, liepos 7 d., 17 val. kviečiame į Saulės Urbanavičiūtės parodos "TVERMĖS PIEVA" atidarymą.
Tai – kolekcija, sudėta iš akvarelės, tapybos ir koliažų. Menininkė, pasitelkdama herojus – augalus, žvelgia į išlikimo ir išsaugojimo aspektus per miestietės, pasakų ir vabzdžių žiūros taškus.
Paroda veiks liepos 3 - 30 d.
Lauksime apsilankant!

Prieš tai tik labai mažam ratui matyta Remigijaus Dūdėno tapyba ir jo gyvenimo moters Irminos Dūdėnienės keramikos darbai vienoje erdvėje pirmąkart pristatomi jau šį penktadienį, 18 val. mūsų galerijoje.
Šventinėmis nuotaikomis apipinta paroda mums, jos žiūrovams, atskleis, kaip gyvenimo partnerių vidiniai pasauliai kontrastuoja ir tuo pačiu papildo vienas kitą. Pora tarsi kviečia prisiliesti prie jų kasdienybės ir susipažinti su jais abiem vienu kartu, bet ar iš tikro nors vienas kūrinys primins bent dalelę buities ir atsakys į kylančius klausimus? O gal jų užduos tik dar daugiau?
Parodos architektas: Justinas Dūdėnas
Paroda veiks liepos 3 - 30 d.

Lina Beržanskytė TREMBO: "Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų, ištirpstu visatos galybėje, kurioje nėra sąvokos laikas. Besileidžiančios saulės šviesa atspindi Kuršių mariose amžinybę ir ramybės saldumą. Tai vieta, kur visad norisi sugrįžti, kurios visad ilgisi siela ir, prisipildžius stebuklingos gamtos kerų, prasiveržia nauju impulsu kūryboje. Keletą metų teko dažnokai ten nuvykti,gal todėl naujajame cikle pastebiu, jog kažkaip nesąmoningai pirmauja gamta, peizažai.
Tapybos ciklas ,,Matymas‘‘ – tai dviejų metų naujausi, šilčiausi ir nuoširdūs manojo pasaulio atspindžiai drobėse (išorinio pasaulio matymas vidinio stebėtojo žvilgsniu). Man visad yra ir bus svarbu kas išgyventa, išjausta, o ne sugalvota. Todėl niekad iš anksto nedarau eskizų. Man tapyboje improvizacija – įdomiausia, vedanti ir išlaisvinanti jėga.
Stebiu, kaip rytas praskleidžia nakties tamsos šydą, įleisdamas šviesos spindulį gimstančiai pradžiai ir suvokiu: gamtos cikliškumui juk nėra pabaigos, viskas apsisuka ratu ir vėl sugrįžta į būseną – pavasaris. Tik tas pojūtis žemiško laikinumo ir trapumo, stebint ir matant save, savo besikeičiantį kūną ir mąstymą, gina minčių labirintais vis gilesnėm spalvom pritarti, kad amžinybėje pabaigos nėra. Klaidžioju ir mėgaujuosi savo pasąmonės srautuose, tarsi tapymas man būtų gydomoji terapija, o spalva paliktų drobėje nematomo, bet jaučiamo pasaulio atspindžius.
Norisi, kad paveiksluose apsigyventų gėris, todėl kas kartą,stovint prie dar nepaliestos drobės, tarsi ją užkalbu, lyg stovėčiau po vaivorykšte, sugerdama visą šviesą, šilumą ir per kūrybą paskleidžiu pasauliui, palikdama laisvę žiūrovo vaizduotei – apie ką visa tai?
Tebūnie, kas man vidiniu žinojimu matoma – lieka su manimi.
Juk subtiliausias džiaugsmas, įprasminantis kūrybą, kai žmogus, priėjęs prie paveikslo, tiesiog jį pajaučia, nes artima, suprantama be žodžių ir jokių paaiškinimų."

Nuo rytojaus, gegužės 14 d., duris atveria dvi personalinės keramikos parodos: Gvido Raudoniaus "Keramika" ir Laimos Bazienės "Formų labirintuose". Kviečiame apsilankyti iki birželio 5 d.! 
​
Karantino metu prašome laikytis saugaus atstumo ir dėvėti kaukes.

Daugiau apie G. Raudoniaus parodą: http://www.ldsajunga.lt/NAUJIENOS-2405

Daugiau apie L. Bazienės parodą: http://www.ldsajunga.lt/NAUJIENOS-2406

14-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda “PAVASARIS 2020” – vienintelė ilgametė tarptautinė keramikos paroda Lietuvoje, jungianti Baltijos šalis. Parodos pavadinimas „Pavasaris” nubrėžia paralelę tarp naujo etapo pradžios gamtoje ir dailininko kūryboje, yra suprantamas giminingoms lietuvių ir latvių tautoms. Nuo 2007 metų parodoje „Pavasaris” dalyvavo žinomi autoriai iš Turkijos, Anglijos, JAV, Švedijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos ir Rusijos. Baltijos šalių tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris” yra tęstinis projektas, rengiamas jau 14-ą kartą. Nuo 2015 m. paroda „Pavasaris” tapo konkursine. 2007 metais renginį pirmą kartą Kaune organizavo projekto vadovė keramikė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. Parodos kuratorius Juris Bergins yra Tarptautinės Keramikos akademijos narys (IAC, Ženeva). Abu parodos rengėjai yra tarptautinių konkursų prizininkai.
Atidarymas vyks vasario 28 d., 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje.
Maloniai kviečiame užsukti!

UPDATE 2020 05 13: dėl karantino paroda buvo pratęsta iki gegužės 8 d.

Rimvydo Markeliūno tapybos darbų paroda "Šešiasdešimt miesto spalvos vienatvės"
Parodos temą įkvėpė miesto įvairialypiai įspūdžiai iš praeities, išgyvenimai ir pamąstymai. Miesto padiktuota patirtis paverčiama estetiniu atsaku – spalviniu, jusliniu, intelektualiu ir instinktyviu meninio proceso rezultatu. Nauja estetinė miesto vienatvės patirtis įdėta į kūrinį, formuoja savarankišką meninį kalbėjimą. Spalva, piešinys, faktūra, forma, struktūra – viskas patiriama kartu kaip meninis argumentas dabarties patiriamai slinkčiai.
Parodos kuratorė: Saulė Mažeikaitė.
Parodos atidarymas: sausio 30 d. 18 val., Šv. Jono gatvės galerijoje.
Paroda vyks iki vasario 22 d.

„Nulipdyti sodą – tai lyg nupiešti dar kartą kryžių arba žvaigždę. Motyvas kintantis, augantis ir tuo pačiu – amžinas. Nulipdyti sodą – mano nerimas, mano siekiamybė.
Nulipdyti sodą – nulipdyti pasaulį. Pasaulis begalinis. Nulipdyti reiškia apibrėžti, sustabdyti. Sodas in memoriam galbūt padės tą mintį paliesti. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys - daugybė detalių privalo paklusti, pritapti ir harmoningai įsijungti į vieningą erdvinę struktūrą. Kiekvieną Sodą (atskirą kompoziciją) dedikuosiu konkrečiam žmogui, bet jau išėjusiam – mirusiam – tokiu būdu atsiranda tarsi dangiškas matavimas – amžinybė….

Technologijos revoliucija palengvino žmogaus gyvenimą, gerokai suveldama galvelę. Kūryba virto greitakalbiu, isterišku, fragmentišku žmogaus saviraiškos dariniu. Palengvintas tariamas rezultatas kuria kūrybos iliuziją, nors iš tikrųjų atitolina mus nuo bet kokios prasmės ir atsakomybės, pripildo sutrūkusį savimeilės stiklainį…
Keramikai – žavioji savižudžių bendrija, vis dar bandanti iš naujo atrasti sukamą ratą.“

D. Gentvainytė ir J. Arčikauskas




Paroda susideda iš daugybės skirtingų komponentų, o kiekvienas motyvas – mėginimas apibrėžti, sustabdyti laiką, tarsi įsiskverbti į nedalomą seką, eksponuojant savąją patirtį.
Kūriniai lipdomi nuo fragmento, detalės iki daikto atsiradimo visumos.
Atskirų darbų salelės sujungia skirtingo meto darbus, kurie sudaro einančio laiko seką tarsi Valandų Knygą.
Kartu su paroda J. Arčikauskas ir D. Gentvainytė ketina pravesti kūrimo proceso išviešinimus – pamokas parapijonims ir praeiviams „Sukurk pats, pamėgink!“.


Parodos atidarymas gruodžio 6 dieną 18 valandą.
Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos.