​Antradienį, liepos 7 d., 17 val. kviečiame į Saulės Urbanavičiūtės parodos "TVERMĖS PIEVA" atidarymą.
Tai – kolekcija, sudėta iš akvarelės, tapybos ir koliažų. Menininkė, pasitelkdama herojus – augalus, žvelgia į išlikimo ir išsaugojimo aspektus per miestietės, pasakų ir vabzdžių žiūros taškus.
Paroda veiks liepos 3 - 30 d.
Lauksime apsilankant!

Prieš tai tik labai mažam ratui matyta Remigijaus Dūdėno tapyba ir jo gyvenimo moters Irminos Dūdėnienės keramikos darbai vienoje erdvėje pirmąkart pristatomi jau šį penktadienį, 18 val. mūsų galerijoje.
Šventinėmis nuotaikomis apipinta paroda mums, jos žiūrovams, atskleis, kaip gyvenimo partnerių vidiniai pasauliai kontrastuoja ir tuo pačiu papildo vienas kitą. Pora tarsi kviečia prisiliesti prie jų kasdienybės ir susipažinti su jais abiem vienu kartu, bet ar iš tikro nors vienas kūrinys primins bent dalelę buities ir atsakys į kylančius klausimus? O gal jų užduos tik dar daugiau?
Parodos architektas: Justinas Dūdėnas
Paroda veiks liepos 3 - 30 d.

Lina Beržanskytė TREMBO: "Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų, ištirpstu visatos galybėje, kurioje nėra sąvokos laikas. Besileidžiančios saulės šviesa atspindi Kuršių mariose amžinybę ir ramybės saldumą. Tai vieta, kur visad norisi sugrįžti, kurios visad ilgisi siela ir, prisipildžius stebuklingos gamtos kerų, prasiveržia nauju impulsu kūryboje. Keletą metų teko dažnokai ten nuvykti,gal todėl naujajame cikle pastebiu, jog kažkaip nesąmoningai pirmauja gamta, peizažai.
Tapybos ciklas ,,Matymas‘‘ – tai dviejų metų naujausi, šilčiausi ir nuoširdūs manojo pasaulio atspindžiai drobėse (išorinio pasaulio matymas vidinio stebėtojo žvilgsniu). Man visad yra ir bus svarbu kas išgyventa, išjausta, o ne sugalvota. Todėl niekad iš anksto nedarau eskizų. Man tapyboje improvizacija – įdomiausia, vedanti ir išlaisvinanti jėga.
Stebiu, kaip rytas praskleidžia nakties tamsos šydą, įleisdamas šviesos spindulį gimstančiai pradžiai ir suvokiu: gamtos cikliškumui juk nėra pabaigos, viskas apsisuka ratu ir vėl sugrįžta į būseną – pavasaris. Tik tas pojūtis žemiško laikinumo ir trapumo, stebint ir matant save, savo besikeičiantį kūną ir mąstymą, gina minčių labirintais vis gilesnėm spalvom pritarti, kad amžinybėje pabaigos nėra. Klaidžioju ir mėgaujuosi savo pasąmonės srautuose, tarsi tapymas man būtų gydomoji terapija, o spalva paliktų drobėje nematomo, bet jaučiamo pasaulio atspindžius.
Norisi, kad paveiksluose apsigyventų gėris, todėl kas kartą,stovint prie dar nepaliestos drobės, tarsi ją užkalbu, lyg stovėčiau po vaivorykšte, sugerdama visą šviesą, šilumą ir per kūrybą paskleidžiu pasauliui, palikdama laisvę žiūrovo vaizduotei – apie ką visa tai?
Tebūnie, kas man vidiniu žinojimu matoma – lieka su manimi.
Juk subtiliausias džiaugsmas, įprasminantis kūrybą, kai žmogus, priėjęs prie paveikslo, tiesiog jį pajaučia, nes artima, suprantama be žodžių ir jokių paaiškinimų."

Nuo rytojaus, gegužės 14 d., duris atveria dvi personalinės keramikos parodos: Gvido Raudoniaus "Keramika" ir Laimos Bazienės "Formų labirintuose". Kviečiame apsilankyti iki birželio 5 d.! 
​
Karantino metu prašome laikytis saugaus atstumo ir dėvėti kaukes.

Daugiau apie G. Raudoniaus parodą: http://www.ldsajunga.lt/NAUJIENOS-2405

Daugiau apie L. Bazienės parodą: http://www.ldsajunga.lt/NAUJIENOS-2406

14-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda “PAVASARIS 2020” – vienintelė ilgametė tarptautinė keramikos paroda Lietuvoje, jungianti Baltijos šalis. Parodos pavadinimas „Pavasaris” nubrėžia paralelę tarp naujo etapo pradžios gamtoje ir dailininko kūryboje, yra suprantamas giminingoms lietuvių ir latvių tautoms. Nuo 2007 metų parodoje „Pavasaris” dalyvavo žinomi autoriai iš Turkijos, Anglijos, JAV, Švedijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos ir Rusijos. Baltijos šalių tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris” yra tęstinis projektas, rengiamas jau 14-ą kartą. Nuo 2015 m. paroda „Pavasaris” tapo konkursine. 2007 metais renginį pirmą kartą Kaune organizavo projekto vadovė keramikė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. Parodos kuratorius Juris Bergins yra Tarptautinės Keramikos akademijos narys (IAC, Ženeva). Abu parodos rengėjai yra tarptautinių konkursų prizininkai.
Atidarymas vyks vasario 28 d., 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje.
Maloniai kviečiame užsukti!

UPDATE 2020 05 13: dėl karantino paroda buvo pratęsta iki gegužės 8 d.

Rimvydo Markeliūno tapybos darbų paroda "Šešiasdešimt miesto spalvos vienatvės"
Parodos temą įkvėpė miesto įvairialypiai įspūdžiai iš praeities, išgyvenimai ir pamąstymai. Miesto padiktuota patirtis paverčiama estetiniu atsaku – spalviniu, jusliniu, intelektualiu ir instinktyviu meninio proceso rezultatu. Nauja estetinė miesto vienatvės patirtis įdėta į kūrinį, formuoja savarankišką meninį kalbėjimą. Spalva, piešinys, faktūra, forma, struktūra – viskas patiriama kartu kaip meninis argumentas dabarties patiriamai slinkčiai.
Parodos kuratorė: Saulė Mažeikaitė.
Parodos atidarymas: sausio 30 d. 18 val., Šv. Jono gatvės galerijoje.
Paroda vyks iki vasario 22 d.

„Nulipdyti sodą – tai lyg nupiešti dar kartą kryžių arba žvaigždę. Motyvas kintantis, augantis ir tuo pačiu – amžinas. Nulipdyti sodą – mano nerimas, mano siekiamybė.
Nulipdyti sodą – nulipdyti pasaulį. Pasaulis begalinis. Nulipdyti reiškia apibrėžti, sustabdyti. Sodas in memoriam galbūt padės tą mintį paliesti. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys - daugybė detalių privalo paklusti, pritapti ir harmoningai įsijungti į vieningą erdvinę struktūrą. Kiekvieną Sodą (atskirą kompoziciją) dedikuosiu konkrečiam žmogui, bet jau išėjusiam – mirusiam – tokiu būdu atsiranda tarsi dangiškas matavimas – amžinybė….

Technologijos revoliucija palengvino žmogaus gyvenimą, gerokai suveldama galvelę. Kūryba virto greitakalbiu, isterišku, fragmentišku žmogaus saviraiškos dariniu. Palengvintas tariamas rezultatas kuria kūrybos iliuziją, nors iš tikrųjų atitolina mus nuo bet kokios prasmės ir atsakomybės, pripildo sutrūkusį savimeilės stiklainį…
Keramikai – žavioji savižudžių bendrija, vis dar bandanti iš naujo atrasti sukamą ratą.“

D. Gentvainytė ir J. Arčikauskas




Paroda susideda iš daugybės skirtingų komponentų, o kiekvienas motyvas – mėginimas apibrėžti, sustabdyti laiką, tarsi įsiskverbti į nedalomą seką, eksponuojant savąją patirtį.
Kūriniai lipdomi nuo fragmento, detalės iki daikto atsiradimo visumos.
Atskirų darbų salelės sujungia skirtingo meto darbus, kurie sudaro einančio laiko seką tarsi Valandų Knygą.
Kartu su paroda J. Arčikauskas ir D. Gentvainytė ketina pravesti kūrimo proceso išviešinimus – pamokas parapijonims ir praeiviams „Sukurk pats, pamėgink!“.


Parodos atidarymas gruodžio 6 dieną 18 valandą.
Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos.

Parodos dalyviai:
Aušra Jasiukevičiūtė,
Gintaras Mikolaitis,
Liutauras Griežė,
Margiris Buržinskas,
Mantas Kazakevičius,
Mindaugas Jakučionis,
Mindaugas Junčys,
Pavel Pavel,
Vidas Simanavičius,
ir kiti.

Parodos atidarymas liepos 16 d.
Paroda veiks iki rugpjūčio 3 d. 
​
Smagūs neplanuoti vasaros susitikimai tapo pirmąja kibirkštimi šiai parodai. Atrodo, nuolat kažką sutinkame, bet kai susitinka 20 puikių, gerai žinomų menininkų, tai – jau visa puota. Taigi jums tikrai pasisekė, mieli lankytojai! Užsukę į šią erdvę,      pamatysite skirtingų autorių, Lietuvos dailininkų sąjungos narių įvairialypę kūrybą: tapybą, piešinius, skulptūras ir grafikos   darbus.  
Vienas bendras juos siejantis vardiklis – nors jų, be abejo,      galima rasti ir daugiau – yra linija. Jos sinonimais tampa:      potėpis, briauna, kraštas, nugarėlė. Vienur linija ekspresyvi, ilga, banguojanti, ritminga, plati, kitur - vos matoma, paskendusi vaizdo visumos harmonijoje. Juk viskas ir prasideda nuo liniją (b)rėžiančio rankos mosto. Pirmiausia, tylus paties menininko susitikimas su savimi. 
Jei manote, kad menininkai šiais laikais jau nelabai piešia ar tapo, o tik tyrinėja tyrinėja, rašo ilgiausius straipsnius ir rengia performansus, šis mitas jums tikrai grius. Ir ne kartą. Jei manote, kad skulptoriai dažniausiai tik lieja iš bronzos ar kala didžiules akmenines skulptūras, čia irgi rasite visai kai ką kito. Vasarai ir susitikimui su savimi.

Dailėtyrininkė Ieva Elena Baublytė
 

Birželio 20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje atidaroma antroji Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės asmeninė keramikos paroda „Stebėtojas. Kampuotas“, kurioje eksponuojami pastarųjų kelerių metų darbai. Parodos pavadinimas atspindi menininkės kūrybos pobūdį ir interesų lauką. Ją traukia supanti aplinka, gamta, visa, kas gyva, kinta, tačiau kartu ji mėgsta bedaiktes formas, stabilias abstrakčias konstrukcijas, kurias prireikus galėtų keisti, naujai transformuoti, perdėlioti.
Ekspozicija susideda tarsi iš dviejų dalių – figūrinės plastikos (stebinčių gyvūnų figūrų) ir abstarakčių darbų, tarp kurių nėra ryškių skirties ribų. Gal dėl to, kad autorė linkusi apibendrinti formą, panašiai stilizuoti ir figūras, ir daiktus. Jos kuriami sustingę pasyvūs pasaulio stebėtojai – Lietuvos miškų karalius stumbras, kiškiai, lapės, driežai, vištos, avys – monumentalūs, kampuotų formų, su išryškintomis esminėmis detalėms. Tokie pat ir indai – apibendrinti, laiptuoti, stilizuoti, raiškiai transformuoti. Egzotiškus ir mūsų miškų bei naminius gyvūnus Eglė piešė iš natūros, daugiausia Kauno zoologijos sode, vėliau darė atranką iš daugybės eskizų ir lipdė, atmesdama nereikalingas detales, palikdama būdingiausius atpažįstamus bruožus. Jai įdomu fiksuoti stebinčio gyvūno būseną, primenančią žmogaus stebėtojo poziciją. Menininkė tarsi kviečia mus pabūti nejučia užklupto, išsigandusio ar nelaisvėje gyvenančio gyvūno kailyje. Autorės požiūris atspindi pastaruoju metu pasaulio mene aktualizuojamo „gyvūninio posūkio“, t. y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų.
Iš molio autorė dar renčia namus, kuria savotiškas konstrukcijas, derindama statiškas plokštumas su ekspresyviomis. Ant laiko paveiktų lentų kaskart vis kitaip sudėliotos išlankstytos molinės detalės. Keramikė neslepia susižavėjimo modernistiniais formų deriniais, kurie prieš keliasdešimt metų buvo tikras proveržis pasaulio keramikos mene, leidęs ištrūkti iš funkciškai apibrėžtos srities į visavertės kūrybos erdvę.
Taigi Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės interesų laukas platus, tačiau vientisas. Kūrybinę vienovę lemia ir tai,  kad darbai sukurti iš to paties gruboko šamoto, dauguma jų degti malkomis kūrenamoje anagamos krosnyje, paliekančioje specifinius molio lydymosi ir pelenų apnašų pėdsakus. Ilgai trunkantis degimas aukštoje temperatūroje priartina darbus prie natūralių gamtos struktūrų, suteikia jiems pirmapradės archajikos ir sustingusio laiko pojūtį. 
Autorei būdingas pagarbus santykis su Lietuvos keramikos tradicija ir senosiomis technologijomis.  Ji gilina praktinius įgūdžius redukcinio degimo, juodosios ir raugo keramikos seminaruose, dažnai ieško įkvėpimo gamtoje. Nuo 2004 m. menininkė dalyvauja Botanikos sode Kairėnuose rengiamose žemės ir aplinkos meno pleneruose. Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė įsitikinusi, kad šiuolaikinė keramika seniai peržengusi savo srities ribas. Eglės žodžius patvirtina šiais metais jos kuruota paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“.
​
Paroda veiks iki liepos 12 dienos.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Teresė Jankauskaitė – dailininkė, keramikė, tapytoja – gimė Žemaitijoje 1949 m., Pakuršėlių kaime, Šiaulių rajone.  Užaugo Vilniuje, gyvena ir kuria atokioje, miškų apsuptoje sodyboje Pelekiškių kaime, Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone. 1973 metais baigė Lietuvos Dailės Akademiją ir įgijo keramikės specialybę. 1978 metais buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Studijų metais Teresė dalyvavo etnografinėse ekspedicijose. Susipažinusi su juodąja keramika, jau žinojo, ką dirbs. Meilė juodajai keramikai išliko iki šių dienų. Ekspedicijų metu pabuvojo įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Menininkė taip pat dalyvavo archeologijos ekspedicijose Vidurinės Azijos dykumose, kopė į kalnus, grožėjosi gamta plaukiodama baidarėmis įvairiomis upėmis. Likę prisiminimai netiesiogiai atsispindi jos įvairiapusėje kūryboje. Ypatingai menininkę patraukė Dzūkijos kraštas. Miškingose upių ir ežerėlių išvagotose Merkinės apylinkėse archeologinių ekspedicijų metu rasta juodosios keramikos puodų šukių iš VII – VIII amžiaus prieš Kristų. Juodosios keramikos gamybos tradicijos išliko iki šių laikų. Nepaprastas molio kelias. Teresė Jankauskaitė susipažino su senaisiais juodosios keramikos liaudies meistrais Stasiu Mašala (jis prisiminė kaip degė juodąją keramiką jo močiutė) ir Miku Miliausku. Jie dalijosi su menininke juodosios keramikos degimo paslaptimis ir sukauptomis iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Teresė, visuomet mylėjusi gamtą, apsigyveno viduryje miškų, pasistatę dirbtuvėlę ir juodosios keramikos degimo krosnį. Jau prieš gerą keturiasdešimtmetį Merkinė traukė dailininkus, besidominčius juodąja keramika. Keramikės darbai – paprasti ir stebuklingi. Vienspalviai, bet juose žaidžia faktūra ir forma. Dvasiukų, juodųjų šviestuvų, dubenų, riedulių, kerėplų ir kitų formų tradicija bei gamtiškumas jungiasi su individualumu. Tik su jai būdingu kruopštumu ir kantrybe Teresė išgauna ypatingą molio kūrinių blizgesį ir ornamentus, o sujungta į ekspoziciją, juodoji keramika dažnai sukuria paslapties ir įdvasintos erdvės įspūdį. Teresė Jankauskaitė yra surengusi per penkiasdešimt autorinių parodų daugelyje Lietuvos miestų  ir kitos šalyse: Prancūzijoje, Šiaurės Osetijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Tačiau pačios svarbiausios, surinkusios šimtus žiūrovų, įvyko Bedugnio ežere, ant plaukiojančių salų ir pakrantėje, 1993 ir 2009 metais. O „skambanti“ suknelė, nulipdyta iš molio žvynų, sverianti apie 6 kilogramus, įrašyta į Lietuvos Gineso rekordų knygą. Menininkė taip pat dalyvavo kolektyvinėse parodose, kūrė kūrinius interjerams. Teresės Jankauskaitės vaikystės svajonė būti žoliautoja. O neišsipildantis noras – pasėdėti ant vaivorykštės. Į klausimą kas esi, keramikė atsakė“ dirbanti juodai – gyvenanti baltai. 

Kūryboje stengiuosi neiti į kompromisus su sąžine bei asmenine meno samprata - meno, kaip aukštesniojo gėrio, nepavaldaus nei laikui, nei ideologijai. Mano kūrybos nepriskirsi kuriai nors krypčiai. Vengiu vienodumo ir pasikartojimo, todėl eksperimentuoju „atsitraukdama“, tai suteikia galimybę pažvelgti į kūrybinį procesą lyg iš šalies.  Taip atsiranda kontrastas: šalia lyriškų, moteriškų, nutapytų impresionistine maniera peizažų, natiurmortų – jėga trykštanti abstrakti tapyba. Parodos tema „Nuo garso iki tylos“ byloja apie esmę – tai kelias nuo gimimo iki anapusybės. Šioje gyvenimo išklotinėje mus lydi garsai: nuo pirmo garso gimstant begalinis garsų pasaulis – pašnekesiai, muzika, kurią įrašyčiau tapybos kalba – spalvų linijų, dėmių, faktūrų pagalba. Analizuoju remdamasi ilgalaikėmis kūrybinėmis paieškomis bei asniniais potyriais – atskleisti garsų pasaulio įtaką tapybai. Kūryboje atsispindi grynosios estetikos ir harmonijos paieškos per spalvą ir kompoziciją: figūrų komunikavimas lyg tęstinis pašnekesys – ciklą užbaigs išėjimas į tylą. 

​Dabarties laike esantis pasaulis niekada nėra tapatus praeityje buvusiam pasauliui ir niekada nebus tapatus pasauliui ateityje. Viskas nepaliaujamai kinta ir keičiasi. Nors tai buvo žinoma visada, mokslas tik dabar šiai visatos savybei apibūdinti įvedė specialią sąvoką – termodinaminė laiko asimetrija. Ji nusako sistemų energijos polinkį išsisklaidyti aplinkoje. Kalbant paprasčiau: jei fizikai yra teisūs, tai regimasis pasaulis kažkada suirs ir išsisklaidys. O ar žmogaus minčių energija pavaldi laiko asimetrijai? O gal mums yra numatyti dar kitokie laiko dėsningumai? Mintis apie bendrą parodą kilo, kai pastebėjome šamoto keramikos ir nufotografuoto asfalto paviršiaus vizualinį panašumą. „Laiko asimetrija” yra galimybė kalbėti apie dabartį per apčiuopiamai daiktišką keramikos kūrinį ir apie numanomą ateitį per fotografijų komponavimą.

E. Radvenskas:
„Parodoje “Laiko asimetrija” rodysiu 2015–2018 m. sukurtų objektų ciklą. Pagrindinė parodos kūrinių idėja – iš nuolat kintančios tikrovės pasirinkus sau aktualius objektus ar reiškinius, parodyti juos kitame kontekste, kitu kampu, reflektuoti kitą jų prasmę ar reikšmę, kartais su ironija ar sarkazmu, bet ne siekiant pamokslauti ar kažką įrodinėti. Visus darbus vienija paprasta ir aiški kubo-dėžės forma, siekiant išieškoto paprastumo, kuo mažiau blaškantis į formos paieškas, o labiau koncentruotasi į pagrindinę kūrinio mintį, kurią bandau paaiškinti lakoniškais pavadinimais. Kūrinių atlikimo technika – aukštos degimo temperatūros akmens masė, izoliacinės plytos, jungiant jas su kitomis medžiagomis – medžiu, rastais surūdijusiais daiktais. Kūrinių idėjas įgyvendinti medžiagoje labai padėjo 2015 m. gauta individuali valstybinė stipendija.”
E. Ivanauskas:
„Parodoje „Laiko asimetrija“ pristatau fotografijas iš ciklo „Dislokacijos“. Savo fotografijose bandau analizuoti vaizdo iliuzijos mechaniką, panagrinėti, kaip ji veikia vaizdo atpažinumą. Sąvoka „dislokacija” reiškia objektų išsidėstymą arba perkėlimą į kitą vietą. Šiuo atveju ciklo fotografijose įvyksta ne objektų, bet paties vaizdo dislokacija, vienokio suvokimo virsmas į kitokį suvokimą. Ciklo “Dislokacijos” vaizdai gali priminti egzotiškus kraštovaizdžius ar kitų planetų panoramas, bet iš tiesų, visa tai yra miesto paviršiaus fragmentai, kuriuos iliuzija paverčia kažkuo neatpažįstamu. Svarbią vietą ciklo darbuose užima koordinačių ir laiko fiksavimas bei įvedimas į eksponuojamą fotonuotrauką. Tai yra tų vaizdų vietos koordinatės ir fotografavimo laikas. Šitaip aš noriu pabrėžti kiekvieno fragmento unikalumą ir laikinumą. Kartu koordinatės tarsi įrodymas, kad jie yra čia, kad juos galima susirasti. Kordinatės – tai būdas dokumentuoti tas vietoves.“

​PARODA VEIKS NUO GEGUŽĖS 9 D. IKI GEGUŽĖS 30 D. 

Kvadrienalės atidarymas vyks balandžio 12 d., penktadienį, 18 val., Dailininkų sąjungos galerijoje (DSG), Vokiečių g. 2, Vilniuje. Atidarymo metu DSG bus pristatytos keturios parodos Vilniuje. Tą vakarą parodas šiose galerijose bus galima apžiūrėti iki 21 val.

 Q19 kvadrienalės naratyvai formavosi kaip daugiaprasmiai pasakojimai apie šiuolaikinį menininką, jo santykį su nūdienos pasauliu ir pačiu savimi. Praeities ir dabarties dimensijos iškyla istorijos, mitų, krikščioniškųjų tiesų pasakojimais,
amžininkų gyvenimų ar politinio gyvenimo realijomis. Nepaliaujamai kvestionuojamas požiūris į žmogų, kūnus, idėjas, atspindinčias skirtingus pasaulio suvokimo ir interpretavimo aspektus.

Q19 parodos atidaromos skirtingu laiku ir skirtingose galerijų erdvėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Tai kuria meninių raiškų tinklus su galimybėmis, akcentuojamomis idėjomis ir meniniais kūrybos stiliais.

Q19 paroda tarsi vėl atverčia albumą Memorabilia, kuris jau virto prisiminimu ir dabartinis bandymas įrašyti į atmintį iš naujo telkia kontekstus ir pasakojimus.

Užmarštis – Mitas – Tikrovė

Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamų kūrinių pasakojimo epicentre svarbiausius prasmių ekranus kuria dailininkai, o tai galima apibūdinti kaip daugiaprasmių idėjų koncentraciją, atspindinčią apie egzistencijos prasmę mąstantį žmogų, besiskleidžiantį neįprastomis kūrybinėmis trajektorijomis.

Paradoksalius istorinio–mitinio pasakojimo aspektus užčiuopia Pranas Grušys, Živilė Jasutytė, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, juos lietuviškosiomis sakmių, mitų prasmėmis papildo Vytautas Žirgulis. Legendinio fluxus menininko Jono Meko atminimo idėją tapybiškai globalizuoja Evaldas Grinius, o konceptualizuoja / fotografuoja / įkūnija Arūnas Kulikauskas.

Kūno, figūros, veido mitologiją su užmaršties-atminties užuominomis reflektuoja Ramūnas Grikevičius. Saviironiškai tapybos pradą renkasi Kristina Kurilionok, Audronės Andrulevičienės ir Arūno Daugėlos kūriniuose – ironiškai-siurrealistiškai atviras žvilgsnis į kūną.

Kultūrinių dimensijų ataudais grįsti paradoksalūs ir ironiški Laisvydės Šalčiūtės, Kazimiero Brazdžiūno, Simonos Bagdonaitės- Gulbinienės, Augusto Bidlausko, Jurgitos Erminaitės kūriniai, abstraktūs ir dekoratyvūs Žydrės Rydulytės, Eugenijaus Nalevaikos darbai.

​Juos vienija skirtingų rūšių, žanrų, medžiagų, technikų įvairovė, peržengianti ribas ir plečianti tikrovės-mito-užmaršties rėmus.

Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė

                                               „PAVASARIS 2019”
Baltijos šalių tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2019” yra tęstinis projektas, rengiamas jau 13-ą kartą. Vilniuje paroda pristatoma  pirma kartą. Nuo 2015 m. paroda „Pavasaris” tapo konkursine.
„Pavasaris” – vienintelė ilgametė tarptautinė keramikos paroda Lietuvoje, jungianti  Baltijos šalis. Parodos pavadinimas „Pavasaris” nubrėžia paralelę tarp naujo etapo pradžios gamtoje ir dailininko kūryboje, yra suprantamas giminingoms lietuvių ir letvių tautoms. Nuo 2007 metų  parodoje „Pavasaris” dalyvavo žinomi autoriai iš Turkijos, Anglijos, JAV, Švedijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos ir Rusijos.
Apžvelgant praėjusį laiko tarpsnį, matome Lietuvos šiuolaikinės meno keramikos renesansą ir nemažą skaičių jaunų menininkų, išaugusių „Pavasario” parodose ir įsijungusių į profesionalių keramikų gretas. „Pavasario” keramikos parodos tampa tarsi kalvė naujiems LDS nariams. Projektas jau yra tapęs žinomu specializuotu tarptautiniu renginiu. Parodos rengėjai vertina kiekvieno autoriaus asmeninę kūrybos tematiką, o individualumas mene – svarbiausia. Ne veltui Michelangelo Buonaroti (1475–1564) dažniausiai minimas kaip pirmas renesanso menininkas, kuris atskiria savo kūrybinę veiklą nuo aplinkinių reikalavimų, salygų.
Šiomis parodomis siekiama pristatyti naujausias keramikos meno tendencijas bei teoriškai įvertinti šios dailės srities padėtį Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, pritraukti jaunus keramikus, suteikiant jiems galimybę atrankos būdu dalyvauti parodoje.
2007 metais renginį pirmą kartą Kaune organizavo projekto vadovė keramikė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. Parodos kuratorius Juris Bergins yra Tarptautinės Keramikos akademijos narys ( IAC, Ženeva ). Abu parodos rengėjai yra tarptautinių konkursų prizininkai. Pastovūs parodų „Pavasaris” dalyviai Valdas Kurklietis, Eglė Einikitė-Narkevičienė ir Rūta Šipalitė gavo apdovanojimus užsienio konkursinėse parodose.
Kiekvienam renginiui paruošiami išsamūs straipsniai spaudoje bei reportažai Lietuvos TV kultūros laidose. Nuoseklūs parodų menotyriniai pristatymai ir aptarimai tarptautiniuose leidiniuose sustiprina Lietuvos ir kitų Baltijos šalių keramikos įvaizdį pasaulyje. Visas šias parodas lydi puikios poligrafijos katalogai, tapę informatiyviais šiuolaikinės keramikos leidiniais.                              
Paroda atidaroma Šv. Jono Gatvės Galerijoje kovo 20 dieną,  18 val. ir veiks iki balandžio 9 d.

Bienalės, kurios tradiciškai rengiamos LDS Arkos dailės galerijoje, yra didžiausios Lietuvos autorių konkursinės profesionalaus keramikos meno parodos, kurias formuoja kiekvieną kartą vis naujai sudaroma kūrinių atrankos komisija. Jų darbe dalyvavo ir žinomos menotyrininkės Rita Mikučionytė, Danutė Zovienė, Jolanta Lebednykienė, Aurelija Seilienė,  Raimonda Simanaitienė.
Ekspozicijoje- 9 dailininkų kūriniai. Jų stilistiką iš dalies padiktavo ir kiekvienai iš bienalių kuratoriaus pasiūlytos temos, tarp kurių būta net kvietimų sukurti peizažo įkvėptus darbus.
Ekspozicijos formuojamos, atsižvelgiant į kūrinių meninį įtaigumą, įsimenantį pasiūlytos temos atskleidimą, profesionalų naudojamų keramikos medžiagų, technologijų atskleidimą.
Išskirtinis šių parodų bruožas- Vilniaus dailės akademijos Vilniaus ir Kauno keramikos katedrų baigiamųjų kursų studentų: bakalaurų ir magistrų, kūrinių paroda. Taip norima nutiesti tiltą tarp vyresnės ir jaunosios keramikų kartos, pajusti pasaulėvaizdžių, plastikos, technikų ir technologijų kitimą.
Šių dienų keramika - viena įdomiausių kūrybos sričių. Jau seniai įpratome joje ieškoti ir rasti visiems menams aktualių temų ir paveikumo. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad keramikams, kaip niekam kitam iš kūrėjų, tenka įveikti nemažą naudojamų medžiagų, technologijų pasipriešinimą. Patirtis, kuri įgyjama ne per vienerius metus, leidžia ją pajungti kūrybinių sumanymų  įkūnijimui.
Žvelgiant į bienalių retrospektyvą, labai įsimintini buvo 2010 metai- efektingas pirmosios ekspozicijos atidarymas, puikūs vertinimai. Pirmuoju  Pagrindinės profesoriaus Liudviko Strolio vardo premijos laureatu tapo dailininkas Egidijus Radvenskas, kurio darbas „Nesibaigiantis natiurmortas arba Vartotojo užrašai“ žavėjo ir vertinimo komisiją, ir žiūrovus. 2012 metų bienalės ekspoziciją specialiai išskirtoje erdvėje Egidijaus darbai puikiai papildė konkursinę parodą, kurios Pagrindinės premijos laureate tapo keramikė Laimutė Matijošaitytė- Martinkienė. Jos kompozicija „Raistas“ – didelės apimties darbas, įtraukiantis savo slėpiningumu, originalia atlikimo technika, yra pristatomas ir šioje parodoje. Laimėtas prizas suteikė autorei galimybę pristatyti žiūrovams įspūdingą savo kūrinių kolekciją. 2014 metai buvo sėkmingi dailininkei Danutei Jazgevičiūtei, kurios darbas „Šviesos generatorius“ pelnė žiuri simpatijas. Danutei, kaip ir kitiems laureatams, buvo suteikta galimybė atskiroje galerijos erdvėje eksponuoti savo įsimenančią kūrybos parodą.
2016 metų bienalės tema: Molis ir... Ir už viso gyvenimo nupelnus Lietuvos profesionaliajai keramikai, už originalią temos interpretaciją aukščiausią apdovanojimą pelnė profesorius Juozas Adomonis.
Pagaliau- 2018 metų laureatė Milena Pirštelienė,  visus nustebinusi labai originaliu kūriniu „Šeši kambariai“. Šis darbas žiuri sprendimu buvo pripažintas įtaigiausia menine bienalės temos „Indovizija“ interpretacija.
Šalia Pagrindinio prizo  laureatų parodoje rodomi ir kitų  svarbiomis premijomis apdovanotų dailininkių kūriniai. Tai- ne vienoje bienalėje aukštus žiuri įvertinimus pelnę keramikai Eglė Einikytė- Narkevičienė su savo keramine kompozicija „Handle with care“, Audrius Janušonis ( „Somnambulo sapnas arba kelionė aplink savo kambarį“), žinomos dailininkės  Konstancijos Dzimidavičienės  „Vandenyno dugnas“  ir 2018 metų laureatės Eglės Steponavičės trapi „Porcelianinė vizija“ pakerėjusi vertinimo komisijos narius.
 
Nuoširdžiai džiaugdamasis talentingų keramikų darbais, dėkoju už patikėtus parodai kūrinius, ir linkiu bienalių laureatams tolimesnio veržlaus kūrybinio skrydžio.
 
 
2010-2018 metų
Vilniaus keramikos meno bienalių
kuratorius dailininkas  Gvidas Raudonius

Keramikė Ona Rūta Tamuliūnienė jau 45-erius metus sieja savo veiklą su taikomąja daile, keramika. Yra daugelio pano, dekoratyvinių vazų bei kompozicijų autorė. Aktyviai dalyvauja taikomosios dailės parodose, simpoziumuose bei
visuomeniniame darbe. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Tai jau 7-oji keramikės Onos Tamuliūnienės kūrybinių
darbų personalinė paroda, kuri žymi jos gražų gyvenimo bei kūrybos jubiliejų ir atliepia brandų dailininkės kūrybos etapą.
Konceptualiose kompozicijose atsispindi amžinumo simbolika, žmogaus dvasinių ryšių paieškos.
Meno kūrinio sukūrimas nuo pirminės idėjos iki jos įgyvendinimo dailininkei visada buvo procesas ne tik savo procesiškumu, jis neretai įgaudavo ir antgamtiškumo, dieviškumo apraiškų. Meno kūriniai tapdavo išgyvenimų atspindžiais arba būsimų pranašais. Tai visada buvo didžiausias įkvėpimas. Todėl šį kartą dailininkės kūrybinė vizija orientuojasi į žmogų ir jo santykius bei ryšius su gamta („Šventa tyla“, „Miražas“, „Medis“ ), Dievu („Šviesa“) ir galiausiai - žmogumi („Saugus lopšys“). Parodos pavadinimas „Dieviška ir žmogiška“ atliepia ir pagrindinę parodos mintį - Dievo ir gamtos didybė kartu su žmogumi. Ieškoma jų tarpusavio ryšių, kurių pagrindinis - amžinumas. Parodoje eksponuojamose kompozicijose ir toliau išlaikomi Onos Rūtos Tamuliūnienės kūrybos bruožai - aiški architektonika, geometrinės formos, ryškios spalvos bei dekoras, pasitelkiamos papildomos medžiagos tokios, kaip stiklas bei metalas. Anot prof. Juozo Adamonio, jos „kieto“ kūrybinio braižo keramika - labai savita ir šiuolaikiška. Autorė vykusiai derina laisvas ir geometrines formas su aktyvia spalva bei dekoru, išradingai komponuoja molį su kitomis medžiagomis. Brandūs Onos Rūtos Tamuliūnienės kūriniai gražiai papildo lietuvių keramikos panoramą.

PARODA VYKS NUO 12.18. - 01.11.

Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda Alteracijos
 
Sigitos Dackevičiūtės instaliacijos vienija keletą išeities taškų. Tai dėmesys procesams (priešingai statiškiems esiniams ar nekintančioms, įsitvirtinusioms būklėms), tapsmas kitu (bandymas pabūti paribiuose, ar tiesiog kito kailyje), ir įprastų hierarchijų kvestionavimas ar ironiškas požiūris. Alteracijos – tai nedideli, kartais vos juntami išvaizdos, būklės, struktūros pokyčiai, muzikoje – garso pasikeitimas tonu ar pustoniu. Šios parodos tyrimo linijos vingiuoja tarp įvairių eko- temų bei gamtos ir technologijų sandūrų. Kūrinių motyvai atsirado iš autorės singuliarių patyrimų, įvairių sandūrų, ar tiesiog nenusakomų jutimo intensyvumų. Dvi eko linijos instaliacijos jau buvo eksponuotos Meno parke 2016 12, bendroje trijų autorių parodoje Bendra zona. Čia jos šiek tiek modifikuotos.
          Instaliacija yra atvira sistema, užgrobianti erdvę, ją skaidanti ir performuojanti. Instaliacijos objektai, kaip singuliarus formų ir medžiagų derinys, išskleistas erdvėje, reikalauja aktyvaus santykio (norint pamatyti visumą, reikia jį apeiti). Su medžiagų ir formų junginiais dialogo ar disonanso principu siejasi aliuzijų ir referencijų plotmės, turinio ar minties užuominos. Formos ir idėjos plotmės yra tarsi savarankiškos, tačiau jos neapsieina viena be kitos, ir varžosi viena su kita. Šios parodos tematinę įtampą palaiko formų, medžiagų ir ritmų kontrastai: plaukiančios poliesterio formos ir plokštuminė, sustabdyta judesio plastika; aštrios tarsi pjūklo ašmenys metalo briaunos ir pūkuotas (tikras-netikras) kailis; stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai žydroje ekrano šviesoje ir augalijos pasaulio natūralios struktūros. Formos ir ritmai įvairiai sąveikauja su vaizdinių referencijomis: sustiprina jas arba kontrastuoja, sukurdami papildomų, net prieštaringų reikšminių klodų. 
 
 
Aistės Juškevičiūtės tapyba Rožinis
 
Aistės Juškevičiūtės abstrakčiai tapybai visada buvo būdingas sustiprintas geometrinis ritmas. Šioje parodoje laisvų potėpių tapyba ir geometrinių ritmų jungtis įgauna naują santykį. Laisvai pakabintos, nerėmintos drobės išsivaduoja iš ribojančių rėmų griežtumo, o suskaidytos stačiakampio formos, stačiakampių ritmų akcentai, tarsi pakibę neapibrėžtoje ekspresyvioje tapybinėje erdvėje, tampa pagrindiniais kompoziciniais atraminiais mazgais. Kompozicines struktūras organizuoja ir nubėgančių dažo linijų kuriamas subtilus tinklas.
Parodoje eksponuojamas drobes vienija pasikartojanti skirtingo intensyvumo rožinė spalva. Tai tapyba kaip meditacija į pagrindinę spalvą, arba rožinės spalvos žaismas/dialogas su daugiasluoksne tapyba, kuri praturtinama pastelės, pieštuko štrichais, rašymu, skaičių sekomis. Rožinės spalvos akcentai sąveikauja su bendru parodos pavadinimu Rožinis. Tapybinė meditacija į rožinę spalvą čia prilyginama religinės tradicijos meditacinei rožinio maldai. Drauge rožinė veikia kaip intensyvi spalva, kaip svarbiausias ir intensyviausias akcentas drobėse. Tai ir dialogas tarp rožinės spalvos bei kitos prasmės dimensijos – rožinio kaip meditacinės maldos. Abi pusės – rožinė spalva ir žodžio rožinis meditacinė reikšmė – kuria interpretacines tarpusavio įtampas, ir yra autorei vienodai svarbios.
Paveikslai jungiami į ciklus, per kuriuos pereidami rožiniai akcentai  organizuoja tapybinę erdvę. Rožinis stačiakampis tai išauga, užimdamas beveik visą drobės plotą, tai susitraukia, tapdamas centriniu akcentu, ar mažais tamsiai rožiniais stačiakampiukais, prasiskverbiančiais iš už turtingo tapybinio audinio. Čia naudojamas optinis erdvės atitolinimas ar priartinimas: iš toli matoma vienos spalvos plokštuma, iš arti pasirodo besanti daugybės sluoksnių ir elementų sampyna. Tarsi norėta pamatyti rožinę spalvą ar šviesą iš arti, arba atidžiau patyrinėti rožinio akcento aplinką. Kai kuriuose paveiksluose atsiranda rožinė linija, tiesi ar kampuota. Kūrybos proceso metu paveikslai pereina sudėtingą procesą: vienas ant kito klojami įvairūs sluoksniai, kuriuos sudaro spalviniai potėpiai, dažų taškymo pėdsakai, grafinės linijos, geometrinės formos, žodžiai, skaičių sekos, liejami nubėgantys dažų sluoksniai. Naudojamos įvairios medžiagos – akrilas, pastelė, grafitas. Daugybė sluoksnių kuria turtingą tapybinį erdvinį audinį, kuris įgauna optinių efektų.

Antanas Olbutas — įvairiapusis kūrėjas: dailėtyrininkas, medalininkas, skulptorius, grafikas, tapytojas, poetas, įvairių parodų simpoziumų bei konkursų organizatorius. Jo kūrybos neįmanoma su niekuo sumaišyti. Menininkas turi savitą braižą — lengvai atpažįstamos stilizuotos, išilgintų proporcijų figūros, komponuojamos dažniausiai tuščioje erdvėje, atmetus visas nereikalingas detales. Olbuto kūriniai žiūrovą tarsi perkelia abstrahuotą pasaulį, tolimą nuo realistinio meno suvokimo.
Perfrazuotą tikrovę pateikianti ženklų sistema yra kur kas paveikesnė nei detalizuotą realybę kopijuojanti kūryba. Toks kūrimo metodas paprastai grindžiamas intuicija, kuri, kaip teigė meno teoretikas Rudolfas Arnheimas, yra lyg dovana iš niekur ir kartais gali būti priskiriama antžmogiškam įkvėpimui. Intuityvios įžvalgos, palyginti su intelektu, kuris ieško linijinių, matematinių formulių, nepasiduoda analizei ir jos nereikalauja. 0 kad suvoktum potekstes ar teiginius, reikia tam tikrų pastangų; objektas, atrastas po kovos, visuomet malonesnis nei tas, kuris yra akivaizdus. Olbuto kūriniai taip pat, pritaikant intuityvų pažinimą, leidžia suvokti objekto visumą, suteikia jiems papildomą realybės di­mensiją. Dailininkas tikrovę transformuoja ieškodamas esminės objekto charakteristikos.
Formos stilizavimas Olbuto kūriniuose nėra savitikslis. Stilizuotomis formomis jis pa­vaizduoja esminius objekto bruožus, sukurdamas visumą, įkūnijančią formos ir turinio daugiasluoksniškumą, prieštaravimus ir kaitą. Vokiečių sociologas ir filosofas Theodoras Adorno rašė, kad tik atsiskyręs nuo empiriškos realybės meno kūrinys gali tapti aukš­tesnio lygio buvimu. Ar tai reiškia, kad menas turi būti paprastas? Išties, Antano Olbuto kūryba yra būdinga postmodernizmo epochai, kai menas grįžta prie pirmapradžių šaknų.

Eglė Dean

Spalio 9 dieną. 18 val, LDS Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Erikos Tumienės iliustracijų paroda "Adagio". Tai jau trečioji jos personalinė paroda. Erika parodose dalyvauja nuo 2008 m., o nuo 2016 m. yra dailininkų sąjungos narė.
 
"Man be galo patinka piešti, kurti įvairias iliustracijas ir knygas vaikams. Dažniausias mano įkvėpimo šaltinis yra muzika ir visas jos pasaulis.
 
Muzikos tema mane lydi jau dvyliktus metus, kuomet daugiau pradėjau lieti akvarele. Man labai įdomi išorinė muzikos klausytojo būsena, jos poveikis grojančiajam ir klausytojui. Muzikanto veido išraiškos grojant, klausytojo mintys klausant. Mane ypatingai žavi dirigento judesiai, emocijos akyse, įdomi kompozitoriaus kasdienybė, jo kūrybos minutės prie natų sąsiuvinio, intymi repeticijos akimirka. Grožiuosi visais muzikos instrumentais, kiekvienas iš jų turintys savo nuotaikos spalvas: griežiantis smuikas pavasarį, skambantis vienatvėje fortepijonas, gaudžianti tarp rausvai geltonų rudens lapų violončelė. Noriu sustabdyti tą melodingą akimirką ir jos grožį. Noriu, kad užgrotų piešinys, teptuku paliesti ir mėgstamos operos arijas. Todėl trečioji personalinė paroda yra skirta muzikai – jos kūrėjams ir klausytojams.
 
"Adagio" – tai muzikos atlikimo greitis arba tempas, reiškiantis lėtai ir ramiai. Lygiai taip, kaip mano kūryboje. Lėtai ir ramiai, kažkiek melancholiškai ir rudeniškai."
 
Parodoje eksponuojamos beveik visos naujausios iliustracijos, kurtos per pastaruosius kelis metus, bei keletas senesnių, kurtų muzikos tema.
 
Paroda veiks iki spalio 27 dienos.