S. Gutausko paroda Šviesa. Šešėlis. Atspindys.

Simono Gutausko parodos pavadinimas „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“ taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Turint omenyje, jog Simonas Gutauskas pagal išsilavinimą yra profesionalus vitražistas, nėra nieko nuostabaus, kad šviesos sąvoka jo tapyboje yra pirminė. Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) jis studijavo Monumentalios dailės fakultete, Vitražo studijo studijoje pas prof. Algimantą Stoškų (1925–1998). Anuomet institute sklandė legendos, jog profesorius ne tik moko profesijos paslapčių, bet ir daro įtaką studentų charakteriams, o neretai ir likimams… Tačiau, kad užgrūdina darbui – taip pat tiesa. Tai patvirtina ir solidus Simono Gutausko vitražų, įgyvendintų viešosiose ir privačiose erdvėse sąrašas (autorius yra paskaičiavęs, jog nuo 1990-ųjų, kai baigė studijas daugiau nei 500 kvadratinių metrų plotą pavertė spalvoto stiklo vaizdais), ir ne mažiau įspūdingas parodų, kuriose jis ekspuonuoja tapybos kūrinius, skaičius. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Simono Gutausko tapyboje šviesa tarsi atkeliauja iš vitražų ir yra tas kūrinio dėmuo, kuris nulemia ne tik paveikslo nuotaiką, bet ir neretai yra kūrinio atsiradimo pretekstas. Šviesos šaltinis (dažniausiai saulės diskas įvairiu paros metu) visada yra svarbiausias kompozicijos dėmuo ir nelyginant vitraže, kur šviesa į interjerą sklinda per spalvotą stiklą, ji, nulipdyta energingais ir ritmiškais potėpiais, tarsi sunkiasi iš anapus paveikslo. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Gilaus šešėlio ir atviros šviesos kontrasto, energingo potėpio, turtingų faktūros pagalba sukuriama paveikslų atmosfera: saulėlydžio mistika, saulėtekio euforija, dienovydžio karštis… Šešėlio ir šviesos santykiais formuojama ir paveikslo kompozicinė sistema, sukuriama virpanti erdvė, nusakoma perspektyva, vaizduojamų objektų dydžiai etc. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą. Nes, kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse gamtovaizdžiai nėra natūros atspindžiai – tai „vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentai, bylojantys, jog laiko nėra“. Kita vertus, akivaizdu, jog dailininkas yra pakerėtas ta „Didžiają jėgą, sukūrusią viską, kas mus supa ir mus pačius“ (autoriaus citatos). Apibendrinant galima sakyti, jog iš šviesos, šešėlių ir atspindžių randasi vitališka Simono Gutausko tapyba, kurioje pusšešėlių nėra. Kontrastas glūdi ne tik jo kūryboje, bet ir pačioje asmenybėje – vidinis jautrumas ir išorinė bravūra neišvengiamai egzistuoja greta.

dr. Danutė Zovienė

Parodos atidarymas rugsėjo 10 d., 18 val.
Paroda veiks rugsėjo 10-30 d.